Traukiniais iš Kauno vykstama ir į darbą, ir į vasaros rezidencijas. Keleiviai džiaugiasi, kad traukiniai tapo daug komfortiškesni. Neatpažįstamai išgražėjo ir Kauno geležinkelio stoties pastatas. Vis dėlto jis ir pastebimai ištuštėjo.

Ateina alaus, ne kelionių

11 val. ryto Kauno geležinkelio stotyje. Darbininkų daugiau nei keleivių. Apsilankius „Kauno dienai“ šie perone taisė pėsčiųjų zonos dangą, kažką kasė, tarėsi, vėl darbavosi.

Keleivių perone nebuvo nė kvapo. Jų radome tik laukimo salėje – vieną. Studentiško amžiaus vaikinas kantriai sėdėjo ir klausėsi muzikos, sklindančios iš ausinių.

Gyvybę perone palaikė greta stoties esančio bariuko lankytojai, net neprisimenantys, kada yra važiavę traukiniu.

„Gal laukiate traukinio?“ – pasiteiravome lauke prie staliuko sėdėjusių vyrų. Pasigirdo juokas: „Panele, mūsų traukinys jau nuvažiavo.“ Vyrai čia ateina pigesnio alaus, susitikti su draugais.

Kiek tolėliau, bet irgi netoli bėgių veikia dar du barai. Jie taip pat retai kada būna tušti, tačiau dažniausi lankytojai – vietiniai alučio mėgėjai.

Stotyje pradėjo verslą

Legendiniai geležinkelio stočių bufetai su sardelėmis ir fantastinio saldumo arbata, restoranai su šampanu ir šokiais – jau praeitis.

Kauno geležinkelio stotyje veikiančioje kavinėje šiandien – visai kita atmosfera. „Čia įsikūrėme vos prieš tris mėnesius. Anksčiau šiose patalpose buvo baisu. Kiek čia visko reikėjo tvarkyti!“ – pasakojo kavinės savininkė Irena Augustauskienė.

Kol kas savo sprendimo pradėti verslą geležinkelio stotyje ji nesigaili. „Traukiniai, judėjimas man primena jaunystę. Tada traukiniu dažnai važinėdavome į Maskvą“, – pasakojo moteris.

Paskutinį kartą traukiniu ji važiavo prieš aštuonerius metus, bet būtinai norėtų išbandyti naująjį dviaukštį traukinį, vykstantį į Vilnių.

Labiausiai įsiminęs klientas per tris veiklos mėnesius – geležinkeliu atkeliavęs musulmonas, prašęs pagaminti patiekalą, kuriame nebūtų nei mėsos, nei kiaušinių. „Jam kepiau trijų sūrių blynelius“, – prisiminė I.Augustauskienė.

Ji sakė, kad į kavinę užsuka ne tik keleiviai, bet ir geležinkelininkai.

Reikėdavo turėti savo puodelį

Gyvenimas stotyje stebėtinai atgyja atvykstant naujajam dviaukščiam traukiniui iš Vilniaus. Prie kasų nusidriekia eilės vykstančiųjų į sostinę.

Vidai Kukuškinai Vilnius bus tik tarpinė stotelė. Ten ji sės į traukinį, dardantį į Sankt Petergurgą. „O, traukiniais važinėju jau 40 metų!“ – prieš kelionę namo į Rusiją pasakojo V.Kukuškina.

Kas keliaujant traukiniais labiausiai pasikeitę? „Dabar palydovai atneša ir kavos, ir ko tik nori. O anksčiau net savo puodelį ir kavos reikėdavo turėti. Vagono gale būdavo užkaičiamas virdulys ir eidavai per visą vagoną įsipilti karšto vandens“, – lygino V.Kukuškina. Ji pasidžiaugė ir tuo, kad nebereikia pačiam vežtis tualetinio popieriaus.

Sankt Peterburge lietuvė atsidūrė netikėtai. Jaunystėje paviliota romantikos, ji į svečią šalį išvyko dirbti komjaunuoliškose statybose, ten įsimylėjo, susituokė ir liko gyventi.

Išbarė personalą

Krepšiais apsistačiusi Veronika Marcinkevičienė pasakojo grįžtanti į Jūrę aplankiusi Vilkijoje gyvenančią mamą. Žiemą ji ir pati gyvenanti šiame miestelyje, bet vasarai išsikrausto į Jūrę, kur turi sodą.

Kryžiažodį kelionei pasiruošusi pensininkė į traukinį lipa dukart per mėnesį. Tokį keliavimo būdą ji vadino komfortišku, nors ankstesnių laikų kelionės traukiniu jai asocijuojasi su šalčiu žiemą ir karščiu vasarą.

„Naujieji traukiniai labai patogūs, juose nešalta, nekaršta. Labai patogu įlipti – traukiniui sustojus nuleidžiami specialūs laipteliai. Bet kai važiavau aną kartą, mašinistas jų nenuleido. Net bariausi: kartu su manimi laukė moteriškė su ramentais, senukas su lazdute“, – piktinosi buvusi kioskininkė.

O gal keliaujant traukiniu užsimezga ir įdomių pažinčių? „Kas mane kalbins įlindusią į kryžiažodį?“ – nusijuokė V.Marcinkevičienė.

Traukiniu – į darbą

Kristina Mamedova į geležinkelio stotį atskuba kasdien: ryte ir vakare.

Moteris traukiniu maršrutu Kaunas–Kazlų Rūda keliauja į darbą ir iš jo. Kelionei sugaišta apie 40 minučių. Pardavėjai jos neprailgsta, ypač klausantis muzikos.

Kuo traukinys pranašesnis už autobusą? „Autobusu iš Kazlų Rūdos į Kauną nusigauti neįmanoma“, – pagrindinę pasirinkimo priežastį įvardijo K.Mamedova.

Pasigenda naktinio reiso

Raimondas Kryžiokas, vakarus ir naktis leidžiantis prie geležinkelio stoties, sakė pasigendąs iš Kaliningrado naktį Kauną pasiekdavusio traukinio. Taksi vairuojančiam vyrui patikdavo, kad iš jo pabirdavo nemažai klientų.

Jis pats traukiniu jau seniai yra važiavęs. Vos tik gavo vairuotojo teises, kaip sakė, persėdo į automobilį.

Smagiausi jo prisiminimai yra iš kelionių geležinkeliu vaikystėje. Jis su seserimi ir tėvais ne kartą yra vykę į Sočį. „Į stotelėje sustojusį traukinį įlipdavo prekiautojai ir vaikščiodami po vagonus siūlydavo arbūzų, bananų, vynuogių“, – nostalgiškai atsiduso vyras.

Pastato renesansas

Kauno geležinkelio stoties pastato rekonstrukcija baigta prieš penkerius metus. Darbai kainavo 22 mln. litų ir truko trejus metus.

Buvo atnaujintas visas 1952 m. statytos stoties vidus, stogas uždengtas cinkuotos skardos danga, atkurtos autentiškos interjero detalės – granito laiptai, grindys, turėklai, puošybos elementai.

Dėl remonto buvo uždarytas geležinkelio tunelis. Jo rekonstrukcija finansuota ES plėtros fondo lėšomis.