Naujasis Kinijos ambasadorius Liu Zengwenas į Vilnių atvyko vos prieš kelis mėnesius, tačiau jau spėjo įvertinti miesto grožį, senamiesčio autentiką, gamtos natūralumą ir kinų restoranų gausą.

Šių Vilniuje, pasak du dešimtmečius Rumunijoje dirbusio ambasadoriaus, gerokai daugiau nei tris kartus už Lietuvos sostinę didesniame Bukarešte.

– Dirbti į Vilnių atvykote visai neseniai. Ar jau spėjote susipažinti su miestu? Kokį įspūdį jums paliko vilniečiai? – pasiteiravome Liu Zengweno.

– Pirmiausia naudodamasis proga norėčiau perduoti linkėjimus visiems vilniečiams ir Lietuvos gyventojams, ypač tiems, kurie rūpinasi dvišalių santykių plėtra.

Kaip jūs teisingai pastebėjote, nuo mano atvykimo į Lietuvą praėjo visai nedaug laiko, vos du mėnesiai. Tai pernelyg trumpas laiko tarpas, kad būtų galima teigti, jog jau pažįstu šį kraštą. Mano žinios labai paviršutiniškos, tačiau tai, ką pamačiau, paliko gerą įspūdį.

Daugybę metų dirbau Rumunijoje ir gerai pažįstu šią šalį, tačiau aš mokausi ir pažadu stiprinti savo žinias apie Vilnių ir Lietuvą. Dėl to, ką jau mačiau keliaudamas po jūsų kraštą, pavadinčiau Lietuvą Baltijos perlu, nes čia yra jūra, nuostabių miškų, upių, ežerų, oras – grynas.

– Ką kaip ambasadorius planuojate nuveikti pirmiausia?

– Kinija ir Lietuva jau 20 metų yra užmezgusios diplomatinius santykius ir jie gana sėkmingi. Kaip ambasadorius noriu, kad šie santykiai būtų dar geresni. O kad tai įvyktų, reikia įgyvendinti kelis tikslus.

Pirmiausia reikia stiprinti tarpusavio supratimą, taip pat ir politinėje srityje. Taip bus sukurtas pagrindas glaudžiam bendradarbiavimui. Antra, reikia suaktyvinti pragmatišką bendradarbiavimą ekonomikos, prekybos, kultūros, švietimo srityse. Trečia, reikia imtis pastangų, kad tarpusavio santykiai vystytųsi stabiliai.

Žinoma, mūsų valstybės labai nutolusios viena nuo kitos, ir mums sunku vieniems kitus suprasti. Tačiau esu įsitikinęs, kad ateityje nesutapimų bus vis mažiau, o bendradarbiaudami remsimės savigarbos principu.

– Kuo ypatinga Lietuvos sostinė, palyginti su kitais jūsų matytais miestais?

– Esu buvęs daugybėje pasaulio miestų. Skirtingi miestai turi šį tą bendra ir šį tą savo, nepakartojamo. Galima juos lyginti gyventojų skaičiumi, dydžiu, tačiau tai tik santykinis palyginimas.

Didelė problema, aktuali daugeliui miestų, – bandymai suderinti miesto raidą su gamtos ir architektūros paminklų išsaugojimu. Manau, Vilnius ypatingas tuo, kad šiame mieste pavyksta išlaikyti pusiausvyrą ir vystyti miestą nedarant žalos gamtai bei seniems statiniams. Todėl lietuviškos tradicijos bei paveldas yra toks įdomus ir suprantamas, net mums, tokios tolimos šalies atstovams.

Be to, pasakysiu, kad panašiai mano daugelis kitų šalių ambasadorių, su kuriais esu bendravęs. Vilnius yra tikrai harmoningas miestas.

Vaikštinėdamas senamiesčio gatvelėmis visuomet jaučiu istorijos kvėpavimą ir tai yra būtent tas dalykas, kuris skiria Vilnių nuo kitų mano lankytų miestų.

– O gal galėtume Vilnių palyginti su kokiu nors Kinijos miestu?

– Jeigu Kinijoje pavyktų rasti miestą savo dydžiu panašų į Vilnių, tai, ko gero, būtų vienintelis jų panašumas. Įtakos turi ir istorinės aplinkybės, ir išsivystymo lygis.

– Ar galėtumėte nurodyti kokį nors Vilniaus objektą, kuris atspindi Lietuvos ir Kinijos bendradarbiavimą? Gal turite idėjų, kaip įamžinti bendrus projektus, pavyzdžiui, pakabinti atminimo lentą?

– Kinijoje yra tokios patarlės „sunokęs moliūgas pats atsiskiria nuo stiebo“ ir „sraunus vanduo pats randa sau vagą“.

Pastatyti paminklą ar pakabinti atminimo lentą, liudijančią apie bendradarbiavimą ar dar ką nors, – tik formalumas, išorinis ženklas be realaus turinio. Mes turime daryti realius darbus, plėtoti bendrus projektus, bendrą prekybą, ir tai bus svarbiausi paminklai.

2006 m. spalį Vilnius pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Kinijos miestu Guangdžou. Šitaip šie miestai tapo miestais broliais. Ir aš manau, kad tai svarbiausias realaus bendradarbiavimo vaisius.

– Ar yra Vilniuje tokių vietų, kurias spėjote pamėgti? Gal Lietuvos sostinėje kas nors jums primena gimtuosius namus?

– Lietuva – valstybė, turinti daugiaamžę istoriją, kurioje būta ir pergalių, ir pralaimėjimų. Vilnius, kuriame dabar gyvenu, yra puikus šios istorijos pavyzdys. Ypač man patinka senamiestis, kur tiesiog kiekviena gatvelė kvėpuoja istorija. Neatsitiktinai jis yra pasaulio paveldo dalis. Tai tipinis viduramžių Europos miestas. Taip pat man labai graži Neris, kuri kaip juosta vingiuoja Vilniuje.

Pats esu kilęs iš Kinijos Šiaurės Rytų regiono, Šandongo provincijos, kur daug miškų, ežerų, todėl Vilnius, ypač Vingio parkas, man primena gimtinės peizažą. Klimatas čia taip pat labai panašus. Pas mus gal net šalčiau nei Lietuvoje, nes būna iki 40 laipsnių šalčio žiemą, nors Vilnius geografiškai yra šiauriau.

– Kur patartumėte apsilankyti pirmą kartą į Vilnių atvykstantiems savo tautiečiams?

– Tai sunkus klausimas. Kiekvienas žmogus yra individualus ir kiekvieno žmogaus interesai skiriasi.

Būtų neblogai, jei pirmą kartą Vilniuje besilankantys kinai pirmiausia ateitų į senamiestį, užkoptų į Gedimino kalną, apsilankytų Katedroje, Šv. Onos bažnyčioje. Jeigu atvažiuotų vasarą, kai Neries upe reguliariai kursuoja laivas, būtų puiku juo paplaukioti ir grožėtis jūsų sostinės peizažais.

– O ką lietuviai galėtų pamatyti Kinijoje?

– Jeigu turistai iš Lietuvos norėtų pabūti Kinijoje ilgiau nei tris dienas, rekomenduočiau aplankyti Šanchajų, Guangdžou, Pekiną ir Nankiną. Čia galima pajusti didmiesčių šurmulį. Pietinėje Jangdzės upės pakrantėje galima grožėtis peizažais, upeliais, tiltukais, parkais. Kinijos pietuose gamta iš tiesų žavi ir keri savo grožiu. Tačiau, jei norėtumėte pakeliauti po Kiniją ilgėliau, tuomet reiktų sudaryti atskirą maršrutą. Taip pat kviesčiau aplankyti šiaurės ir pietvakarių Kiniją, Vidinę Mongoliją. Tai žmogaus veiklos mažiau paliestos teritorijos.

– Suskaičiavus, kiek Vilniuje yra kinų maisto restoranų, atrodo, kad jūsų šalies verslininkai čia rado puikią nišą. Ar toks įspūdis teisingas?

– Lietuvoje ne tiek jau daug kinų, vos keli šimtai, tačiau Vilniuje tikrai yra nemažai kinų restoranų. Bent jau man susidaro toks įspūdis, kad jų gerokai daugiau nei Rumunijos sostinėje Bukarešte. O šis keliskart didesnis už Vilnių. Kol kas nežinau to priežasties, nors būtų tikrai smalsu sužinoti. Be to, dar nespėjau papietauti kuriame nors iš šių restoranų. tačiau artimiausiu metu būtinai tai padarysiu.

Kai kurie kinai prekiauja, taip pat veikia dvi kinų telekomunikacijų bendrovės, viena jų – „Huawei“ – žinoma visame pasaulyje. Tačiau dabar matoma tendencija, kad verslo ryšiai plėsis.

Lietuvos verslininkai galėtų vykti ir investuoti Kinijoje. Mūsų šalyje verslui vystyti sukurtos labai palankios sąlygos, ypač Šiaurės Vakarų rajone. Šis rajonas palyginti atsilikęs.

– Vilniečiai vis labiau domisi Kinijos kultūriniu paveldu. Ar ambasada kaip nors skatina šį susidomėjimą?

– Atidarius Konfucijaus institutą prie Vilniaus universiteto buvo padarytas labai svarbus žingsnis plečiant Kinijos kultūros pažinimą Lietuvoje. Vyksta labai darnus Orientalistikos ir Konfucijaus institutų bendradarbiavimas.

Praėjusiais metais mūsų valstybės paminėjo diplomatinių santykių 20-metį, todėl tai buvo kultūros įvykių gausūs metai. Tačiau ir šiemet planuojama nemažai tokio pobūdžio renginių.

Birželio 1 ir 2 d. Vilniaus savivaldybė organizuos Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono virtuvės mugę. Mūsų ambasada taip pat palaiko šią idėja ir aktyviai dalyvaus. Jau dabar kalbamės su Vilniuje veikiančiais kinų restoranais, skatiname juos dalyvauti šiame renginyje. Gali būti, kad į Vilnių atvažiuos virėjų delegacija iš Kinijos.

Taip pat yra planų Lietuvos dailės muziejuje surengti Kinijos paveikslų parodą. Birželį Vilniuje lankysis Kinijos fotografijos menininkų asociacijos delegacija. O jau spalį per mūsų nacionalinę šventę bus surengta jų darbų paroda.