Šiemet jų – apie 400. Tai neabejotinai yra vienas didžiausių renginių Lietuvoje. Knygų mugės išvakarėse paskelbti geriausių metų knygų autoriai. Šiemet jais tapo Kęstutis Navakas ir jo romanas „Vyno kopija“ , Dainius Gintalas ir jo poezijos rinkinys „Adatos“ bei Selemonas Paltanavičius ir jo knyga vaikams „Maži ežiuko sapnai“.

Laidoje „Dėmesio centre“ – pokalbis su Dainiumi Gintalu, Selemonu Paltanavičiumi ir leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičiene.

– Ponia Lolita, kasmet, kai vyksta knygų mugė, gali paskęsti tam tikroje iliuzijoje. Atrodo, kad visa Lietuva skaito ir skaito vis daugiau. Bet tai turbūt tik iliuzija?

Skaičiai rodo, kad lietuvis vidutiniškai per metus knygoms išleidžia apie 80 eurų, kai tuo tarpu skandinavai penkis kartus daugiau – apie 400 eurų.

L. Varanavičienė: Tai nėra iliuzija. Mano supratimu, reikalai tikrai nėra prasti. Aišku, mugės dienos – euforijos dienos, kai mums atrodo, kad be knygos niekas gyventi negali. Bet dažniausia nemeluoja skaičiai. Visai neseniai Lietuvos leidėjų asociacijos užsakytas tyrimas parodė, kad ne taip jau prastai mes atrodome Europos kontekste. Ir dabar žmonės į Knygų mugę ateina ne ieškoti nuolaidos, kaip buvo pirmaisiais metais, o pasiilgę kultūrinio bendravimo.

– Kad knygos brangios jūs turbūt dažnai girdite? Ir tai yra faktas. Kiek knygos pabrango nuo, pavyzdžiui, 2008 m.?

L. Varanavičienė: Lygiai du su puse karto. Kartais dėl to kaltinami leidėjai, bet ne leidėjai kalti, o visiškai objektyvios priežastys. Pirma, mūsų mažėja, Lietuva išsivaikšto. Antra, mažėja tiražai. Kadangi mažėja skaitytojų, tai kyla savikaina, knyga darosi vis brangesnė. Geroji žinia yra ta, kad mes lenkiame ES vidurkį pagal bibliotekų lankomumą. Europos Sąjungos vidurkis yra 31 proc., Lietuvoje – 35 proc. žmonių reguliariai lankosi bibliotekose. Tiesa, estų rodiklis dar geresnis – 47 proc. Vadinasi, praktiškai kas antras estas lanko biblioteką. Leidėjai jau seniai sako, kad nebūtina knygą pirkti. Ir šiandien, pirmąją Knygų mugės dieną, pastebėjome vyraujančią tendenciją – tėveliai neperka vaikams knygų, o jas nufotografuoja ir pažada parnešti iš bibliotekos. Taip pat skaičiai rodo, kad lietuvis vidutiniškai per metus knygoms išleidžia apie 80 eurų, kai tuo tarpu skandinavai penkis kartus daugiau – apie 400 eurų.

– Pakalbėkime apie tris geriausiomis išrinktas knygas. Poezijos knyga išleista 700 egzempliorių tiražu, S. Paltanavičiaus ir K. Navako – 2000 egzempliorių tiražas. Pone Gintalai, beveik trijų milijonų gyventojų šaliai tai mažas skaičius?

D. Gintalas: Viena vertus, atrodo mažai, bet iš kitos pusės, jeigu pažiūrėsime į užsienio šalis, tokias kaip Prancūzija, tai ten irgi poezija leidžiama tokio paties tiražo.

– Kokia dabar situacija poezijoje? Didelė konkurencija? Daug autorių išleidžia naujų knygų kasmet?

D. Gintalas: Taip, tikrai nemažai. Manau, kasmet išleidžiama nemažai labai gerų poezijos knygų ir ypač šiemet ekspertams išrinkti geriausiųjų penketuką, manau, nebuvo lengva. Ir tikrai ne viena puiki poezijos knyga į tą penketuką nepakliuvo. Matyt, reikėtų mažiausiai dešimtuką rinkti. 

– Tai trečioji jūsų poezijos knyga. Man pasirodė, kad tikra adata. Bent jau aš kurį laiką sėdėjau nieko nesakydamas. Kaip į jūsų knygą reaguoja tie, kas ją skaitė?

D. Gintalas: Taip, kažkaip žmonės apie tas adatas šneka. Kad duria, kad veikia. Ir aš pats jaučiu, kad į tą knygą sudėjau daug energijos. Ta energija, kuri pulsuoja, kažkaip, matyt, pasiekia žmones, įduria jiems. 

– Kalbant apie tai, ką kalbėjo ponia Lolita, kad lietuviai mažai išleidžia knygoms, kad gana vangiai eina į bibliotekas. Kokios to priežastys, kaip jūs manote?

D. Gintalas: Manau, pagrindinės – socialinės ir švietimo priežastys. Visada turbūt reikia pradėti nuo mokyklų, nuo skiepijimo meilės knygoms, žodžiui, dvasiniams dalykams, nuo kūrybiškumo skatinimo ir t. t. Manau, kad tam tikra prasme esame pusiaukelėje, gal kažkur įstrigę esam. Ypač šiais laikais, kai jaunimas labai pripratęs prie technologijų. O technologijos vagia laiką. Vaikas dingsta laike, o laikas iš tikrųjų jį pasiglemžia. 

– Pone Paltanavičiau, jūs jau parašęs daugiau kaip 50 knygų ir tai antroji jūsų knyga, laimėjusi geriausios titulą. Kaip keičiasi vaikai skaitytojai?

S. Paltanavičius: Labai keičiasi. Vaikų kartos keičiasi kas treji–penkeri metai. Tai reiškia, maždaug kas tiek laiko keičiasi jų pomėgiai, domėjimosi sritys ir panašiai. Vaikams, jau savarankiškai atėjusiems į biblioteką, reikia visai kitko negu skaitė maži. Būkime atviri – šiandien knyga apie piemenuką vargu, ar ką nors pritrauktų. Nebent piemenukas važinėtų motoroleriu, turėtų, žinoma, mobilųjį telefoną ir karvės greičiausiai turėtų siųstuvėlius, kurie rodytų jų buvimo vietą. Galbūt toks piemenėlis ir būtų įdomus jaunam skaitytojui.

Tai tiesiog rodo nepaprastai skurdų Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Todėl, kad jei toks renginys yra vienintelis, o žmonių poreikis būti kultūringoje aplinkoje yra didžiulis, reiškia, mes turime rimtų problemų šalies kultūriname gyvenime.

– Bet jūs savo knygoje nerašote apie modernius dalykus. Savo knygoje netgi esate paslėpęs švietėjiškų, pažintinių dalykų. Pavyzdžiui, aprašote, ką ežys iš tikrųjų ėda, kaip jis elgiasi. Jūsų ežys neėda pyrago, jis valgo šaknis ir kirminus. Bandote perduoti ir tą faktinę informaciją.

D. Gintalas: Aš kitaip tiesiog negalėčiau. Juk, galų gale, esu gamtininkas. Būdamas mažas vaikas aš taip norėjau turėti knygų apie gamtą, kad ją pažinčiau. O tų knygų neturėjau. Tada pats sau tokią piktą priesaiką daviau, kad kai užaugsiu, pamatysit, parašysiu tas knygas. Savo knygose be to profesinio kampo, kur viskas yra įslapstyta, nes aš niekada neleisčiau sau rašyti: „Vaikai, ar žinote, ką ėda ežys?“, aš stengiuosi ir niekada nevartoti žodžių „gražus“, „geras“. Vaikui reikia duoti „medžiagą“, o išvadas jie turi pasidaryti patys. Prieš dešimt metų, kai „Velniukas ir vieversiukas“ buvo pripažinta geriausia knyga, lankiausi vienoje mokykloje. Bendravau su trečiokais, ketvirtokais. Klausiau jų, kaip manot, apie ką ši knyga? Galvojau, atsakys įprastai ir paprastai – apie velniuką, apie vieversiuką. Ir atsistoja berniukas rašaluotomis rankomis, tik ką per pertrauką žaidęs futbolą, ir sako: „Aš perskaičiau. Man patiko. Manau, kad ta knyga apie gerumą“. Man pasidarė taip gera, vos ašaros nenubraukiau – į dešimtuką. Pats pagrindinis dalykas rašant vaikams – nemeluoti, niekada nepasirodyti, kad žinai daugiau.

– Grįžtant prie skaitymo įpročių ir apskritai to Knygų mugės fenomeno. Pone Gintalai, kokios būtų jūsų įžvalgos – kodėl Knygų mugė yra didžiausias panašaus pobūdžio renginys Baltijos šalyse? Kur ta paslaptis? Ar ten žmonės ateina tam, kad pasijustų geresni negu iš tikrųjų yra? Galbūt perka knygas, bet jų neskaito?

D. Gintalas: Bet džiugu, kad Knygų mugė yra ir ji tokia populiari. Manau, Knygų mugė yra šventė ne tik skaitytojams, bet ir autoriams. Būtent knygų mugės metu autoriai gali susitikti. Tam tikra prasme sakyčiau, kad tai yra literatūros autorių krepšinio aikštelė, kurioje jie susitinka, yra. Ir būtent toje „aikštelėje“ skaitytojai gali susitikti gyvą rašytoją. Man atrodo, tai yra labai svarbu ir smagu, kai gali susitikti gyvą klasiką.

– Lolita, kaip jūs vertinate tą fenomeną? Iš kur jis yra?

L. Varanavičienė: Manau, kad įnešiu šiek tiek tokią kontroversišką mintį į šios dienos euforiją. Tai tiesiog rodo nepaprastai skurdų Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Todėl, kad jei toks renginys yra vienintelis, o žmonių poreikis būti kultūringoje aplinkoje yra didžiulis, reiškia, mes turime rimtų problemų šalies kultūriname gyvenime. Vadinasi, paklausa visuomeninių kultūros renginių, yra kur kas didesnė negu pasiūla. Ir Knygų mugė jau seniai nebėra filologinis ar tik literatūrinis renginys. Mugėje kalbama apie labai daug dalykų, diskutuojama įvairiausiomis temomis. Kartais net pačioje mugėje iškyla temos, kurios vėliau tampa diskusijų objektu. Prisiminkime pernai Nerijos Putinaitės knygą „Nukirsta pušis“. Vadinasi, mugė tapo erdve, kuri generuoja problemas. Man norėtųsi, kad tokių renginių būtų daugiau. Be to, Knygų mugė tampa ir tam tikrais vartais Lietuvos autoriams, nes į Vilniaus knygų mugę atvysta leidėjai iš užsienio šalių, su kuriais mes deramės.