Dienraštis pakalbino vieną iš mokslininkų, kodėl jų konsultacijų nereikia. Vienam Lietuvos universitetui vadovavęs visuomenėje gerbiamas žmogus, nuoširdžiai papasakojo, ką mano apie politikus. Tačiau po keleto dienų jis paprašė niekuo gyvu neminėti pavardės, nes jo darbovietei "gali būti užsiundyta Valstybės kontrolė". 30 nepriklausomybės metų, tačiau santykiai tarp valdžios ir Lietuvos žmonių dar nepasikeitė – baimė liko iki šiol.

Redakcija nusprendė pokalbį vis dėlto spausdinti, nesvarbu, kad ir nepasirašytą habilituoto mokslų daktaro profesoriaus. Visuomenė turi teisę žinoti, ką iš tiesų apie tai, kodėl mūsų gyvenimas toks, koks yra, o ne kitoks.

– Akademikai – šviesiausi šalies protai. Ar politikai klausia jų nuomonės? Ar išgirsta ją?

– Sunkiai. Politikų priimami sprendimai turi būti pagrįsti kažkokiais įrodymais, faktais. Bet politika yra toks dalykas, kad daugelis jų yra populistiniai, paremti nepagrįstais pažadais, emocijomis, interesais ar dar kažkuo. Ir tai daugelio šalių, ne tik Lietuvos problema. Ir Estijos, ir Latvijos, ir Šveicarijos ar Vokietijos, kad ir kokią paimtume, visos akademijos bando įtikinti politikus, kad jų sprendimai turėtų būti teisingi ir geri.

Patariamoji funkcija Lietuvos mokslų akademijos statute įtvirtinta pačioje Nepriklausomybės pradžioje, kai akademija transformavosi iš sovietinio modelio į vakarietišką. Esame akademija personalijų, iškiliausių savo srities mokslininkų, kurie turi 40 ir daugiau metų patirtį. Galima drąsiai sakyti, kad tai Lietuvos smegenų bankas.

– Nei premjeras, nei valdančiosios partijos lyderis nėra mokslų daktarai. Bet patarimų iš smegenų banko jiems nereikia, valstybės valdymas paremtas vien tik politikavimu. Kaip vertintumėte tokį stilių?

– Atrodo gana įdomiai.

Rengiant įstatymus Seime kartais sulaukiame prašymo išsakyti savo nuomonę, bet dažniau – patys kišame trigrašį. Gavę įstatymo akto ar nutarimo projektą surenkame akademikus, kurie tuos dalykus išmano, jie parašo atsiliepimą. Dažnai išsako gana kritišką nuomonę.

Vienas iš pavyzdžių – mūsų sumanioji specializacija. ES pasakė, kad kiekviena šalis turi pasirinkti vieną specializaciją, kurioje ji yra stipriausia, ir toliau ją stiprinti – palaikyti tos srities mokslą, taikomuosius tyrimus, kurie galų gale duos produktus, stiprins ekonomiką. Pasirodo, mes esame stiprūs visur – pasirinkome 23 kryptis. Na, negali jų būti net tiek! Mokslų akademijoje 2014 m. buvo atliktos studijos, pateikti įvertinimai, kuriose srityje esame stiprūs, kuriose – ne. Bet į tai nebuvo atsižvelgta, nesulaukėme jokio atsakymo. Padarytas populistinis sprendimas – pamaloninti visus. Tokie dalykai akivaizdžiai prieštarauja sveikam protui.

– Politikai ilgiau renkasi kostiumą ar suknelę, negu diskutuoja su mokslininkais?

– Estijoje kiekvienas ministras turi patarėją mokslo klausimais. Lietuvoje to nėra, tad daugelyje ministerijų supratimo apie mokslą nėra jokio. Tas labai blogai.

Mokslas, pirmiausia valstybės mokslo institutai turi spręsti valstybei aktualius uždavinius. Tačiau tų uždavinių suformuluoti nėra kam. Ir mes atsiduriame užburtame rate. Institutai daro savo mokslą, jis yra geras, tai rodo ir publikacijos, ir patentai, ir visa kita, tačiau valstybė daugeliu atvejų nesugeba išnaudoti jų potencialo.

– Kodėl protas taip menkinamas?

– Mokslininkai yra tokie žmonės, kurie kartais viešai pasako skaudžią tiesą. Kai kam tai, matyt, labai nepatinka.

– Bijoma išgirsti, kad karalius nuogas?

– Būna ir taip.

– Gal yra ir teigiamų pavyzdžių, kai mokslininkai buvo išgirsti?

– Pernai buvo priimtas Inovacijų įstatymas. Pradinį variantą akademija labai kritikavo. Mūsų pastangomis pavyko jį padaryti ne tokį blogą.

Yra daug procesų, kurie dar nesibaigę. Tarkime, dabar ruošiama 2020–2030 m. nacionalinė pažangos programa. Akademija yra prisidėjusi prie to, kad mokslas bei studijos būtų įtrauktas į ją kaip vienas iš prioritetinių valstybės uždavinių. Argumentas buvo labai paprastas. Kai programa buvo svarstoma Vyriausybėje, paprašiau pakelti rankas tų, kurie neturi aukštojo mokslo diplomo. Kilo juokas. Taigi tie, kurie su diplomais, valdo valstybę, vadinasi, mums reikia kokybiško mokslo.

– Tai suveikė?

– Su politikais reikia šnekėti ne aukštomis materijomis, o paprastais žodžiais. Juk jeigu pradėsi kalbėti apie kognityvinės valorizacijos edukacinės paradigmos naratyvą, sakys, kad esi durnas.

– Kol kas ugdymo srityje jokios pažangos nėra. Koncentruojamasi ne į tai, kokį žmogų užauginti, o ties trūkstamų specialistų ruošimu. Ar būtent tokio ugdymo – pagal verslo formuluojamą užsakymą – valstybei šiandien labiausiai reikia?

Mokslas yra labai brangus dalykas. Bet ta šalis, kuri į jį neinvestuoja, pasmerkta žlugti.

– Tai amžina diskusija. Nuolat klausiama, kodėl dauguma renkasi socialinius, o ne fizinius, technologinius mokslus, nors trūksta informatikų, inžinierių, kitų šių sričių specialistų. Visa bėda – vidurinis išsilavinimas.

Mūsų vidurinis mokslas per 30 metų visiškai nusivažiavo. PISA, TIMSS tyrimai, vertinantys 12–14 metų vaikų sukauptas žinias bei įvairiapusius gebėjimus, reikalingus visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime, rodo, kad lietuvių tiek rašymas ir skaitymas, tiek matematika ir fizika yra žemiau vidurkio. Ar tai reiškia, kad esame kvailesni už pasaulio vidurkį? Tikrai ne. Problema ta, kad mūsų vidurinio mokslo programos visiškai nusivažiavusios, supaprastintos iki negalėjimo. Vidurinio mokslo reforma, turėjusi humanizuoti mokyklą, nuėjo ne tuo keliu – ji mokyklą ne humanizavo, o supaprastino.

Mokytis yra pats sunkiausias darbas. Mūsų vaikai, ką sako ir Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, nebemoka mokytis, nebemoka dirbti. O kai nemoka dirbti, iš kur tos žinios ateis?

Šiųmečiai abiturientai verkia dėl matematikos egzamino, kad jis sunkus ir sudėtingas. Bet pažiūrėkime, kokie yra Vokietijos abitūros matematikos egzaminai. O ten tai uždaviniai! Vokiečių mokymo sistema priverčia mokytis, laikyti abitūrai ten tikrai reikia žinių. Ir vokietukai, ir lietuvaičiai baigia mokyklas, stoja į universitetus. Tačiau jei padarytume eksperimentą – duotume mūsiškiams laikyti vokiečių matematikos egzaminą, – bijau, kad skaičiai būtų tragiški.

Kodėl vaikai išeina iš mokyklos beraščiai? Nes lietuvių kalbos programa yra taip supaprastinta, kad jie nei skaito, nei rašo, o per egzaminus duodamos tokios temos kaip šiųmetė "Ar kvaileliai būtinai kvaili?" Nusivažiavusi ne vien lietuvių kalba. Matematikos pamokų skaičius sumažintas, fizikos – sumažintas...

– Bet mokslo metai pratęsti.

– Pratęsti mokslo metus ir nekeisti programų – irgi nesąmonė. Kas iš to?

Jeigu per visus mokslo metus vyksta normalus darbas, tegul vaikas atostogauja tuos tris mėnesius, nieko jam neatsitiks. Jeigu programos nekeičiamos, tegul jis ir 15 mėnesių vaikšto į mokyklą, vis viena nieko neišmoks. Daroma visiškai ne iš to galo. O kai neturime vidurinio mokslo, kaip galime mokyti universitete?

Kitas dalykas, universitetai konkuruoja globaliu mastu, o ne, tarkime, Vilniaus universitetas su Vytauto Didžiojo ar Vilniaus Gedimino technikos universitetu. Pasaulis didelis ir atviras, ir visi universitetai konkuruoja dėl geresnių studentų. Lietuvoje šią kovą – galime tai drąsiai įvardinti – pralaimime. Geriausi mūsų mokiniai važiuoja studijuoti į Angliją, Ameriką, Vokietiją, Švediją. Ir tai yra labai blogai, nes paskui jie negrįžta.

– Švietimas – valstybės ateities pagrindas. Kodėl taip ilgai nesugebame jo sukurti?

– Kokių mokslo daktarų Lietuvoje turime daugiausia? Ogi edukologijos. Bėda ta, kad mūsų edukologai ginasi disertacijas parašydami porą straipsnelių vietinėje spaudoje. Patys leidžia, patys recenzuoja, patys publikuoja. Yra keli rimti specialistai, bet visame tame edukologijos liūne prapuola. Todėl ir sprendimai dėl vidurinio mokslo buvo labai prasti, nulėmę dabartinę apgailėtiną situaciją, kai visur esame žemiau vidurkio.

Buvo atliktas MOSTA lyginamasis vertinimas, mokslo sritims skiriant balus nuo nulio iki penkių. 5 – išskirtinis tarptautiniu mastu, 4 – stiprus tarptautiniu mastu, 3 – stiprus nacionaliniu mastu, 2 – silpnas nacionaliniu mastu, 1 – silpnas visiškai, 0 – mokslo nėra. Mūsų edukologija įvertinta tarp vieneto ir dvejeto. Taigi mes turime gvardiją edukologų, kurie yra edukologai tik savame kieme. Kaip astronomas Šmukštaras, kuris tik savo kaime buvo didelis astronomas.

– Ne tik dėl edukologijos, bet ir dėl ekonomikos srities reikia susimąstyti. Minėjote, kad akademijai du kartus nepavyko rasti ekonomisto, kuris tenkintų akademijos nariui keliamus reikalavimus. Iš kur tų specialistų gauti?

– Reikia daryti tą patį, ką darė tarpukario tuometė valdžia. 1918 m. Lietuvoje universiteto nebuvo. Kur studijavo Balys Sruoga? Miunchene. Filologai, fizikai, chemikai, matematikai buvo siunčiami į geriausius Europos universitetus, ten jie apsigindavo disertacijas, grįždavo į Lietuvą ir kūrė savo mokyklas. Tai vienintelis kelias ir šiandien. Nes savo sultyse neišvirsi.

– Kaip šiandien jaučiasi mokslininkai?

– Tikrai prastai. Vienintelė investicija, kurios sulaukė Lietuvos mokslas, – praėjusių struktūrinių fondų etape iškilę slėniai. Per tą laiką į mokslą iš viso įdėta 600 mln. eurų. Neseniai buvo atvykę Anglijos universitetų atstovai. Vienas iš jų – Stratklaido universitetas – per metus į vieną fakultetą investuoja milijardą svarų. Ir tai ne Oksfordas ar Kembridžas, tai universitetas, kuris net nepakliūva į Anglijos dvidešimtuką.

Lietuvoje už mokslo rodiklius institutams ir universitetams per metus skiriama 150 mln. eurų. Kalbant sporto terminais, yra Madrido "Real", kurios kiekvienas futbolininkas kainuoja po 20–30 mln. eurų, ir yra Klaipėdos "Atlanta", jos visos kaina yra 200 tūkst. eurų. Tai mūsų politikai nori, kad mes išeitumėme ir nugalėtume "Real".

Mokslas yra labai brangus dalykas. Bet ta šalis, kuri į jį neinvestuoja, pasmerkta žlugti. Ir štai dabar kyla klausimas: kas pirmiau – višta ar kiaušinis? Ar ten mokslas stiprus, kur ekonomika stipri, ar ekonomika stipri, nes ten mokslas stiprus? Aš esu linkęs prie tos minties, kad pirmiau eina mokslas.

Esant stipriam mokslui, atsiranda naujų produktų, kurių niekas kitas nesukūrė. Tu pirmas juos sugalvoji ir gali pardavinėti visam pasauliui. Tada įmonės tampa turtingos, galingos, o per jas – ir ekonomika.