Pernai metais į Vaikų ligoninę bandžiusiųjų žudytis ar save žaloti buvo atvežta per pusšimtį vaikų.

Kad niekas neliktų nepastebėtas

Matydami kol kas nemažėjantį skaičių vaikų, linkusių į savižalą, bandžiusių žudytis, Vaikų ligoninės specialistai yra sutarę dėl pagalbos teikimo tokiems vaikams tikslesnės tvarkos, funkcijų pasiskirstymo ir aiškaus pagalbos plano sudarymo bandžiusiam žudytis.

Pasak Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus vedėjos gydytojos Jolantos Trinkūnienės, dažnai vaikai ar paaugliai, turintys minčių ar ketinimų žudytis, tiesiog siunčia signalą, kad nori būti išklausyti ir suprasti. Gydytoja teigia, kad iš tikrųjų nėra lengva suprasti, kaip vaikams ar paaugliams ateina mintys apie savižudybę. Dažniausiai jos bręsta pamažu, o pasitraukimas iš gyvenimo gali būti impulsyvus. Todėl yra labai svarbu analizuoti ir suvokti, kas tuo metu vyksta vaiko gyvenime: gal jis išgyveno daug sukrečiančių įvykių, patyrė nesėkmių? Sprendimas nusižudyti neatsiranda tarsi iš niekur. Vaikui ar paaugliui, išgyvenančiam krizę, būna labai sunku rasti išeitį, todėl pasirenkamas mėginimas nusižudyti, matant jį kaip vienintelį problemos sprendimą.

Kaip teigia ligoninės vyriausioji medicinos psichologė Valdereza Svetikienė, svarbiausia, kad vaikas ar paauglys, kuriam kyla minčių apie savižudybę ar tam, kuris pabando tai padaryti, neliktų nepastebėtas. Jam turi būti suteikta visa įmanoma specialistų pagalba, pasirūpinta jo tolesne priežiūra, perduota visa reikalinga informacija kitoms tarnyboms, kad specialistai būtų ramūs, jog visos grandys atliko savo darbą, o vaikas ar paauglys turėjo galimybę, profesionalų padedamas, apmąstyti savo poelgį, pakeisti santykį su artimais žmonėmis ir savimi.

„Atvežtam į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių bandžiusiam žudytis vaikui ar paaugliui pirmiausia suteikiama gydytojo traumatologo ar vaikų ligų gydytojo pagalba, – aiškina Vaikų ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėja Ingrida Sapagovaitė. – Medikai turi atlikti veiksmus, kurie garantuotų, kad vaiko gyvybei pavojus nebegresia“.

Kaip pastebi gydytoja ortopedė - traumatologė I. Sapagovaitė, labai dažnai bandymai žudytis ar žaloti save yra tik būdas atkreipti į save suaugusiųjų dėmesį, tokiu būdu parodyti, kad „aš turiu problemų“. Ypač tai pasakytina apie rankų pjaustymąsi. Tos žaizdos dažniausiai būna paviršinės, demonstracinės, nes vaikai įprastai bijo skausmo.

Atvežtas į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių, kur jam suteikiama medicininė pagalba, slaugos personalo stebimas pacientas ne vėliau kaip per dvi valandas turi sulaukti ligoninės psichologo ar gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro.

Pasak gydytojos J. Trinkūnienės, šis specialistas vaiką ar paauglį turi išklausyti, ramiai bendraudamas su juo, atlieka psichosocialinį vertinimą, nustato savižudybės rizikos grėsmę, – taip sprendžiama, kokios pagalbos vaikui reikia šiuo momentu. Jei vaiko būklė kelia didelę ar vidutinę grėsmę jo gyvybei, vaikas ar paauglys kurį laiką lieka Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje arba perkeliamas į kitą vaikų psichiatrijos stacionarą.

Pagalba stacionare

Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius yra Vaiko raidos centro padalinys. Jame dirbanti specialistų komanda dirba taikydama krizių intervencijos metodus ir teikia pagalbą krizės ištiktiems vaikams bei jų šeimoms.

Krizių intervencija – tai skubi medicininė, psichologinė bei socialinė pagalba, teikiama išgyvenantiems krizę, turintiems minčių ar ketinimų žudytis.

„Pagrindinis mūsų uždavinys, – sako skyriaus vedėja J. Trinkūnienė, – yra suteikti intensyvią stacionarinę trumpalaikę pagalbą vaikams bei jų šeimoms ir užtikrinti pagalbos tęstinumą. Tai reiškia, kad vaikui, išgyvenančiam tam tikrą krizę, yra suteikiama 7 parų intensyvi pagalba – vaikas paguldomas į nedidelį krizių intervencijos skyrių (jame vienu metu yra ne daugiau kaip 7 vaikai), kuriame su vaiku kasdien bendrauja specialistų komanda: psichologas, gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras, socialinis darbuotojas, vaikų priežiūros specialistas bei slaugytojas. Kartu pagalba yra teikiama ne tik vaikui, bet ir kitiems šeimos nariams. Dažnai tenka dirbti su bandžiusio žudytis vaiko ar paauglio tėvais, kurie būna sutrikę, jaučia kaltę.

Gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro ar psichologo pagalbos gali prireikti ir ligoninėje besigydantiems vaikams, jei personalas išgirsta iš vaiko užuominų ar skundų apie norą žudytis.

Medikų komandos darbą papildo ir ligoninėje dirbantys socialiniai darbuotojai. Apie tokius atvejus, surinkęs atitinkamai užpildytus Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus gydytojo ir psichologo ar psichiatro dokumentus, socialinis darbuotojas tą pačią parą informaciją išsiunčia psichikos sveikatos centrui, kuriam priklauso pacientas pagal gyvenamąją vietą, ir Vaiko teisių apsaugos tarnybai su prašymu įvertinti vaiko šeimos situaciją.

Pasak gydytojos J. Trinkūnienės, noras save žaloti ar netgi nusižudyti gali būti ir šeimoje patiriamo smurto ar nepriežiūros pasekmė, todėl tokiais atvejais Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai turi kruopščiai patikrinti vaiko aplinką, kurioje jis gyvena.

Pasak psichologės V. Svetikienės, net ir ligoninėje esančiam pacientui negalima teikti psichologo pagalbos per prievartą. Jei pacientas ar jo tėvai atsisako tokios pagalbos, ši aplinkybė atitinkamuose dokumentuose turi būti pažymėta, kaip ir tas faktas, kad pacientas savavališkai pasišalino iš ligoninės. Tokiais atvejais medikai elektroninėje sistemoje užpildo pranešimą apie nepageidaujamą įvykį, apie tai praneša psichikos sveikatos centrui pagal paciento gyvenamąją vietą ir Vaiko teisių apsaugos tarnybai.

Vaikas atiduodamas tik į patikimas rankas

Jei suicidinių minčių turintis vaikas ar paauglys siunčiamas iš psichikos sveikatos centro į Vaiko raidos centro Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrių, vadinasi, specialistai mato, kad ambulatorinė pagalba nepakankama ir nebeduoda norimų pagalbos rezultatų. Tuomet vaikas ir paauglys, atvykęs į skyrių, gauna visą reikalingą specialistų pagalbą stacionare.

Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus funkcijos neapsiriboja tik specialistų pagalba skyriuje. Kaip teigia Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus socialinis darbuotojas Giedrius Budreika, norėdami krizę patiriančiam, žalotis ar žudytis bandžiusiam vaikui ar paaugliui rasti kuo palankesnį sprendimą ateičiai, skyriaus specialistai prie vieno stalo kviečiasi įvairių tarnybų darbuotojus: pirminės sveikatos priežiūros centro atstovą, mokyklos socialinį pedagogą, psichologą, vaiko klasės auklėtoją, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovą.

Išleisdami vaiką iš skyriaus, specialistai turi būti įsitikinę, kad vaikas ir toliau gaus medicininę, psichologinę psichoterapinę pagalbą pagal gyvenamąją vietą, jo šeimai rekomenduojama lankyti tėvystės įgūdžių lavinimo grupes, prireikus prašyti socialinių tarnybų pagalbos.

Savižudybė – tai baisiausia, kas gali įvykti jauno žmogaus gyvenime, todėl specialistų pareiga – padėti vaikui ar paaugliui vaduotis iš jį užklupusios krizės, užkirsti kelią savižudybei, teigia vaikų ir paauglių psichiatrė J. Trinkūnienė.