22 metų Na Young-kim nuo gruodžio gyvena Vilniuje. Ji su savo draugu ketina čia įkurti restoraną, o į Lietuvą ją atvedė didesnės galimybės nei gimtojoje Bolivijoje.

– Tavo šeima kilusi iš Korėjos, tačiau pati gimei ir augai Bolivijoje. Kaip tai atsitiko?

– Mano tėvas korėjietis, o mama iš Bolivijos. Tėvas būdamas šešiolikos atvyko į Boliviją. Su savo žmona ten gyveno kartu nuo aštuoniolikos. Taip pat turiu du brolius ir vieną sesę. Jie pasiliko Pietų Amerikoje.

– Kaip nusprendei atvykti į Lietuvą?

– Pabaigiau kulinarijos mokslus Peru. Bet, tiesą pasakius, net nežinau, kodėl būtent Lietuva. Mes su vaikinu nusprendėme, kad čia turėtume daugiau galimybių negu Pietų Amerikoje ar kur kitur. Jis ukrainietis, bet turi labai gerą draugą Lietuvoje, kuriam priklauso boulingo klubas Karoliniškėse. Tad nusprendėm atvažiuoti čia ir padirbėti.

– Ar buvo sunku susitvarkyti dokumentus?

– Ne, čia būti man nereikalinga viza. Dokumentus dėl darbo susitvarkysiu vasario mėnesį. Sunku tikrai nebuvo.

– Ar nepasiilgsti savo tėvų kitoje pasaulio pusėje?

– Ne, nes jau kurį laiką gyvenau viena. Kai man buvo penkiolika, išvažiavau į Peru mokytis ir nuo to laiko gyvenau atskirai. Nepasiilgstu savo šalies. Mėgstu Boliviją, tačiau gimiau ir užaugau mažame miestelyje. Nuvykus į Boliviją po savaitės pasidaro nuobodu, nes darai tuos pačius dalykus. Nėra ką veikti.

– Kaip dažnai ten važiuoji?

– Nebuvau ten jau ketverius metus. Mėgstu keliauti ir susipažinti su naujais žmonėmis, lankyti naujas vietas.

– Į Vilnių atvykai gruodį. Kokį įspūdį spėjai susidaryti?

– Čia žmonės daug uždaresni negu Pietų Amerikoje. Ten jie labai draugiški ir bendraujantys. Taip yra turbūt dėl kultūros skirtumų. Tai lemia žmonių šaltumą. Pietų Amerikoje įprasta pasibučiuoti susitikus gatvėje ar atsisveikinant, o čia viskas kitaip.

Bet Pietų Korėjoje žmonės tikrai atšiauresni nei čia. Negalėčiau ten gyventi. Moterims ten negalima kalbėti, kai kalbasi vyrai. Man būtų labai sunku.

– Kaip sekasi su kalba? Ar sunku ją perprasti?

– Ji labai sunki. Bet ne sunkesnė už rusų kalbą, kuri irgi sudėtinga. O su kinų kalba lyginti apskritai neverta. Norėčiau užsirašyti į lietuvių kalbos kursus pradedantiesiems, bet kol kas nerandu kur. Dabar turiu nemažai laisvo laiko ir norėčiau jį išnaudoti besimokydama.

Taip pat beveik niekur nėra užrašų kitomis kalbomis, dėl to susiorientuoti mieste nekalbant lietuviškai kartais būna sudėtinga. Susigaudyti viešajame transporte čia irgi daug sunkiau nei, tarkim, Vokietijoje.

– Ar buvo sunku prisitaikyti prie naujos kultūros?

– Galbūt tik kalba yra sudėtingesnė. Visa kita nekelia didelių problemų.

– Ką manai apie vietinį maistą?

– Man nėra labai lengva, nes mėgstu tradicinę aštrią Pietų Amerikos virtuvę su daug prieskonių. Čia tokio maisto beveik nėra, žmonės to nevalgo. Vienintelis dalykas, ko ilgiuosi iš Pietų Amerikos, yra maistas.

– Ką vis dėlto laikai savo namais? Boliviją, Peru, Korėją, o gal jau ir Vilnių?

– Visi manęs klausia šito. Labai mėgstu Kolumbiją. Buvau ten tik tris savaites, bet tai viena įdomiausių mano lankytų vietų. Žmonės ten ypač draugiški. Kaip jau sakiau, mėgstu lankyti naujas vietas.

– Jau spėjai susirasti draugų čia, Lietuvoje?

– Taip, turiu vieną, bet jis iš Kolumbijos ir žaidžia "Lietuvos ryto" krepšinio komandoje – Juanas Palaciosas. Su lietuviais kiek kitaip, juos ne taip lengva pažinti. Jie atsargesni.

– Kokie tavo ateities planai? Norėtum pasilikti Vilniuje?

– Taip, pasiliksiu. Bent jau dvejus ar trejus metus tai tikrai. Su draugu pavasarį atidarysime restoraną. Tai bus prancūziškas restoranas. Bus daug visokių reikalų, todėl tikrai liksiu.

– Prieš tai studijavai kulinariją. Tai tavo hobis ar profesija? Galbūt pati dirbsi naujajame restorane?

– Taip, tai mano profesija, bet kartu tai ir mano hobis. Tame restorane pati ir dirbsiu virėja. Nors studijas baigiau nesenai, tikiuosi, darbas pavyks.

– Ką dar, be kulinarijos, mėgsti?

– Mėgstu šokius. Ypač Lotynų Amerikos muziką, ritmą, šokius. Mano mėgstamiausias – salsa. Naujus metus sutikau "Pabo Latino" klube su draugais. Man tai buvo geriausia pramoga. Tik buvo labai mažai žmonių iš Pietų Amerikos. Čia nėra daug vietų, kur būtų galima panašiai praleisti laiką.

Dažniausiai lieku namie ir daug skaitau. Mėgstu viską, nuo kulinarinių knygų iki istorijos ar romanų.

– Ar buvo sunku priprasti prie šalčio?

– Taip, labai. Reikia užsimesti kalną drabužių tam, kad nesušaltum. Labai nepatogu. Pietų Amerikoje beveik niekur nebūna taip šalta. Korėjoje kiek vėsiau, bet vis tiek ne taip, kaip čia.