Krizės tema Vilniuje jau rengiamos ir ekskursijos. Turizmo agentūra "Vaiduokliai" siūlo "antikrizinį" turą "Ekonominė naktis". Jame – lengva istorinių realijų interpretacija, anekdotai ir patarimai, kaip pirkti pigiau.

Be platesnio konteksto

Penktadienio vakarą keliaujant Gedimino prospektu, Vilniaus, Labdarių ir Totorių gatvėmis, gidė Danutė Čornij bandė atskleisti, kokios ekonominės problemos jau yra sudrebinusios sostinę, ir kaip tų laikų nuosmukius įveikė miesto gyventojai ir verslininkai.

"Pastaruoju metu krizė tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi – apie ją kalbama nuolatos. Todėl ir nusprendėme papasakoti apie tas ekonomines duobes, kurios jau įrašytos į Vilniaus istoriją", – ekskursijos pradžioje sakė "Vaiduoklių" direktorė Marta Zotikova.

"Temą ekskursijai padiktavo žmonių pesimizmas. Norėčiau parodyti, kad buvo ir blogiau", – teigė D.Čiornij. Gidės ketinimai sveikintini, tačiau įgyvendinimas – šlubavo.

D.Čiornij pasakojamų istorijų skeptikų radosi vos prasidėjus kelionei po Vilniaus gatves. 30 litų už internete perskaitytų anekdotų perpasakojimą ir kelis patarimus, kaip įveikti krizę, – nemaži pinigai.

Tiesa, gidės maršrute pasitaikė ir tikrai pikantiškų detalių. Tačiau jos buvo pateikiamos ganėtinai paviršutiniškai ir dažniausiai be konteksto. Istoriniai įvykiai nušviečiami familiariu tonu, todėl, pavyzdžiui, Nepriklausomybės Akto signatarai netikėtai tampa linksmų vyrukų kompanija.

Grafienei padovanojo rūmus

Ekskursijos pradžia – dabartinės Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos prieigos Žygimantų gatvėje. Čia pasakojama apie Joną Leoną Tiškevičių ir jo įnoringą žmoną Klementiną.

"Grafienė geidė turėti prabangius reprezentacinius rūmus, todėl prieš 120 metų J.Tiškevičius Neries krantinėje pastatė jai originalius, neturinčius analogų Vilniuje rūmus. Rūmų paradiškumą pabrėžė lodžija, skirta prie pat durų privažiuoti karietoms, ir didingi laiptai", – į praeitį grupę nukėlė D.Čiornij, tačiau nepaminėjo Klementinos troškimo, kad jos gyvenimo būdas taptų sektinu pavyzdžiu Vilniaus aukštuomenei. Grafienė svajojo Vilniuje užimti tokią padėtį, kokią jos motina turėjo Lvove.

Užtat ekskursijos dalyviai išgirdo apie grafienės Klementinos tarnaitę Sonią, kuri perpardavinėjo šeimininkės Paryžiuje siūtus drabužius. Ir, svarbiausia, apie suprastėjusią J.Tiškevičiaus materialinę padėtį ir žlugimą. "Didikas sumanė pastatyti degtukų fabriką. Iš užsienio pasikvietė inžinierius atlikti statybos darbus, nupirko mašinas degtukams gaminti. Tačiau rusų inžinieriai blogai įdiegė techniką. J.Tiškevičius labai susikrimto, susirgo ir numirė, o viena likusi Klementina ėmė skursti ir turėjo persikelti į rezidenciją Biržuose", – lengvu tonu didikų gyvenimą apžvelgė gidė.

Už nugaros grupės dalyviai šnibždėjosi, kad suaugusiems žmonėms informaciją gidė pateikia kaip paaugliams – pernelyg atsainiai ir familiariai. Žinių lygis – kaip iš enciklopedijos "Vikipedija".

Verslo ašis – kavinės

Stabtelėjus prie Tilto gatvės 19 numeriu pažymėto pastato, kur dabar įsikūrusi kavinė ir lombardas, gidė pasakojo, kad kadaise ten gyvenusios "labai lankomos" merginos. Kai svečiai norėdavo su jomis pasilinksminti, sėsdavo į karietą ir atsiklausdavo vežiko, ar jis žinąs tą vietą. Vežikas atsakydavęs: "Ponuli, žirgas pats sustos."

Buvusioje "Literatų kavinėje" kadaise esą buvo gaminama gardžiausia kava mieste. "Kavinė buvo ir kitoje kelio pusėje (dabar ten įsikūręs "Danske bankas" – red. past.). Jos šeimininkas atsivežė labai gražių vaikinų serbų. Merginos ten eidavo vien tam, kad į juos pasižiūrėtų. Tačiau kavą vis tiek pirkdavo čia", – pasakojo D.Čiornij.

Gedimino prospekto 10 numeriu pažymėtame name kitados irgi veikė kavinė, kurioje esą rinkdavosi įvairių socialinių sluoksnių publika, todėl jaunikaičiai taikydavosi į turtingas damas.

Sustojus priešais Vyriausybės pastatą gidė papasakojo anekdotą apie Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos premjerų pokalbį: "Vokietijos sako: "Pas mus žmogus gauna 2000 eurų algos, 200 eurų sumoka mokesčiams, kaip jis iš 1800 eurų gyvena, nelabai suprantu? Lenkijos: "Pas mus žmogus gauna 500 eurų algos, 200 eurų sumoka mokesčiams, kaip jis iš 300 eurų gyvena, nelabai suprantu. Lietuvos: "Pas mus žmogus gauna 200 eurų algos, 300 eurų sumoka mokesčiams, iš kur jis gauna dar tą 100 eurų mokesčiams susimokėti, niekaip neįsivaizduoju!"

Paskui D.Čiornij ekskursantams patarė neiti apsipirkinėti alkaniems ir piktiems. "Į parduotuves nesiveskite vaikų ir nepatingėkite apžiūrėti prekių, sudėtų aukščiausiose ir žemiausiose lentynose. Viskas, kas lengviausiai pasiekiama, brangiausia", – patarė gidė.

Studentai mėgo Totorių gatvę

Vilniaus gatvėje – pasakojimas apie aukojimo ir aukcionų tradicijas. "Tai būdavo proga pasivaišinti, į kitus pasižiūrėti ir save parodyti, taip pat surinkti pinigų vargšams, nukentėjusiems nuo Pirmojo pasaulinio karo. Aukcionų organizavimas ir sutelkė dvidešimt linksmų vyrukų, kurie vėliau pasirašė Lietuvai labai svarbų aktą", – pajuokauti bandė gidė ir pakvietė žengti link Labdarių gatvės.

Čia ji vėl pakartojo tezes apie labdarystę ir paaiškino, kad vokiečiai labiausiai šelpdavo Vilniuje tuomet gyvenusius baltarusius.

Totorių gatvę XX a. labiausiai mėgo studentai, mat čia veikė trys pigios kavinės, kuriose papietauti buvo galima už 1 zlotą.

"Čia taip pat veikė biblioteka, kur buvo galima paskaityti knygų arba jų pasiimti. Buvo ir fotoateljė, kur buvo galima nusifotografuoti su knyga arba be jos", – pasakojo D.Čiornij ir paskelbė ekskursijos pabaigą.

Tobulėti yra kur

Ekskursijos dalyviai gidės darbą ir pačią ekskursiją vertino įvairiai.

"Nežinojau, ko tikėtis, tai konkrečių lūkesčių ir neturėjau. Tačiau maniau, kad galbūt bus pasakojama apie metus, kai Vilnius degė arba patyrė kitų ekonominių katastrofų. Dabar gi išgirdau keletą anekdotų ir gidės istorijos interpretacijų. Nepriklausomybės Akto signatarus vadinti linksmais vyrukais man atrodo nesolidu. Gidė norėjau atrodyti labai linksma ir sava, tačiau tas familiarumas galbūt labiau tiktų ekskursiją vedant keturiolikmečiams. Vis dėlto manau, kad kiekviena ekskursija apie Vilnių yra įdomi. Šioje irgi sužinojau keletą intriguojančių faktų", – kalbėjo ekskursijoje dalyvavęs vilnietis Gediminas Cibulskis.

Porai Andriui Melninkaičiui ir Agnietei Lukoševičiūtei ekskursija patiko. "Norėjau pažiūrėti, kaip galima parduoti krizę. Štai aš ją ir nusipirkau. Man buvo įdomu į Vilnių pažvelgti kitomis akimis. Tarkime, nežinojau, kad Mokslų akademijos biblioteka – buvę rūmai. Aišku, tobulinti yra ką, bet man patiko", – praleistu vakaru džiaugėsi A.Melninkaitis.

"O man buvo labai įdomu atkreipti dėmesį į prieš krizę ir po jos statytus pastatus. Jie tikrai skiriasi savo stilistika. Dabar galėsiu apie tai papasakoti draugams", – įspūdžiais dalijosi A.Lukoševičiūtė.