Dailės istorikė daktarė Kristina Sabaliauskaitė, didžiulio susidomėjimo sulaukusių dviejų romanų „Silva Rerum“ autorė, naujojoje knygoje nagrinėja dabarties žmogui aktualias tapatybės, indentiteto paieškų problemas. Tiesa, nuo Vilniaus temos niekur nepabėga.

K.Sabaliauskaitė „Vilniaus dienai“ papasakojo apie netrukus knygynus pasieksiančią naują knygą, kelią iki jos atsiradimo ir Vilniaus reikšmę rašytojos ir jos personažų gyvenime.

– Nuo istorinių, didelių romanų – prie visiškai šiuolaikiškų apsakymų knygos. Kodėl taip nutarėte?

– Esu prietaringa, ir, kol knyga nebaigta, nemėgstu apie ją kalbėti. Tačiau dabar jau viskas užbaigta, knyga – leidykloje, pasirodys iki Naujų metų, todėl galiu šiek tiek papasakoti apie ją. Tai bus šis tas visai kitokio nei „Silva Rerum“. Knyga vadinsis „Danielius Dalba & kitos istorijos“. Danielius Dalba yra ironiškas pagrindinis personažas novelės tipo apsakyme, o visos kitos istorijos vienaip ar kitaip tarpusavyje susijusios, tačiau netiesiogiai, daugiausia – per problematiką, per motyvus, per pasikartojančią topografiją.

Kitas skirtumas, palyginti su ankstesnėmis knygomis, – šioji bus visai kito stiliaus, apie dabartinį pasaulį. Veiksmas vyksta Paryžiuje, Londone, Marakeše, Vilniuje ir daug kur kitur. Pabaigusi rašyti knygas „Silva Rerum“ ir „Silva Rerum II“, kur kalbama apie XVII–XVIII a. žmogų, apie kūno ir dvasios priešpriešą, dievoiešką, likimo, atsitiktinumo, gyvenimo prasmės klausimus, nutariau panagrinėti tas temas, apie kurias tiek daug kalbame šiandien: apie tapatybę, identitetą, istorinę amneziją, nesenos istorijos įtaką šiandienai. Tai temos, dėl kurių šiandienos publicistai, politikos ir filosofijos apžvalgininkai laužo ietis savo skiltyse. Taip pat nenorėjau, kad tai būtų koks nors žurnalistinis ar eseistinis dalykas, o papasakota per istorijas, kurios labai dažnai balansuoja ties grotesko, pastišo riba, kitaip tariant, ten bus visko, sekso, narkotikų ir rokenrolo – taip pat. Tikiuosi, kad per dinamiškas istorijas bus paliestas ir atviras masinės sąmonės nervas. Man ir pačiai to reikėjo.

– Ar knyga labai „emigrantiška“? Kokių temų joje skaitytojams dar tikėtis?

– Visiškai ne. Yra du apsakymai, kurių pavadinime yra žodis „Vilnius“, yra keli, kurių veiksmas vyksta užsienyje ar emigracijoje, bet vilnietiškoj praeitis ten daro didelę įtaką personažų gyvenimams, nuo jos neįmanoma pabėgti. Kitos temos, kuriomis novelės siejasi viena su kita, yra kūryba, originalumo kūryboje paieškos, kinas, dailė ir kelionės. Ne emigracija, bet keliavimo būsena, išvykimai ir atvykimai turbūt yra svarbesnė tema. Todėl labai svarbi vieta tenka viešbučiams – viešbutis man yra keista, efemeriška realybė, kurioje žmonės tam tikra prasme gyvena visai kitaip, nei yra įpratę. Tad knygoje yra ne vienas realus viešbutis. Vienas jų, nors ir neįvardijamas – Paryžiaus „Ritz“, kitus skaitytojai gal atpažins patys. Labai įdomu, kad vos parašius apsakymą, kurio veiksmas vyksta „Ritz“, aprašytasis viešbutis iš karto tapo istorija: buvo paskelbta, kad uždaromas dvejų metų rekonstrukcijos, po kurios tikriausiai bus atidarytas jau visiškai kitoks, gerokai modernizuotas.

„Emigracija“, manau, yra jau atgyvenusi sąvoka, man kur kas įdomesnės svetimumo ir susvetimėjimo problemos. Herojus Danielius Dalba gyvena čia, Lietuvoje, sėkmės viršūnėje, keliauja po visą pasaulį, bet tam tikra prasme yra visiškas emigrantas, žūtbūt ieškantis sau prieglobsčio – bet paskaitysite patys ir sužinosite, kas, kaip ir kodėl...

– Ar nebaisu debiutuoti naujame žanre? Vis dėlto knygos laukia labai didelis romano „Silva Rerum“ gerbėjų būrys?

– Aišku, kad baisu. Tačiau manau, kad kūryboje reikia įveikti baimę, nes, jeigu nuolat bijosi rizikos, labai apribosi save. Jei kursi tik tai, ko iš tavęs tikisi, bandydamas įtikti skaitytojui, prasidės gamyba, o nebe kūryba.

Buvo pačiai įdomu sukurti visiškai kitokio tipo tekstą. Naujojoje knygoje yra labai daug dialogų, įvairių pasakojimo stilių, norėjau „pamankštinti raumenis“ ir parodyti, kad galiu rašyti ne vien kilometriniais sakiniais, bet galiu kalbėti ir visai kitaip – tikiuosi, ne mažiau įdomiai.

– Ar turite tiesioginį ryšį su skaitytojais, ne vien komentaruose prie straipsnių?

– Visuomet, kai atvykstu į Lietuvą, stengiuosi nuvažiuoti į susitikimus su skaitytojais. Ypač mėgstu važiuoti į tuos, kurie toliau nuo didžiųjų miestų. Tai proga pamatyti tuos tikruosius savo skaitytojus. Jausmas būna nuostabus. Mažuose miesteliuose susitikimai dažnai būna dar įdomesni ir dinamiškesni nei didžiuosiuose miestuose.

Skaitytojai pateikia labai įdomių klausimų. Be to, sužinojau, kad jie skaito ne tik mano knygas, bet ir tinklaraštį „Rafinerija“. Nors kartais sako, kad jame aprašytų vietų tikriausiai niekada neaplankys ar neįsigys tų daiktų, bet mielai pasisemia idėjų, kaip ką nors panašaus pritaikyti savo gyvenime, ar „pakeliauja“ skaitydami. Tai išgirsti buvo labai malonu ir gera. Manau, kad lietuviškoje publicistikoje, žurnalistikoje, televizijoje trūksta to inspiracinio momento, geriausių ir kūrybiškiausių pavyzdžių iš pasaulio parodymo auditorijai, ką išvydęs žmogus galėtų pats fantazuoti, kurti, pakilti nuo to rutininio lygio, eksperimentuoti. Žmogui įkvėpimas yra labai svarbu.

Požiūris „o kam to reikia? Čia nėra perkamosios galios“ kuria visuomenėje pilkumą, atsiranda tarsi liūnas, tyvuliavimas, kuriame niekas tarsi nieko nenori, niekam nieko nereikia, trūksta noro padaryti ką nors kitaip, geriau. Apie tą pilkumą naujojoje knygoje taip pat nemažai rašau.

– O kokie žmonės jus supa? Ar tarp draugų yra menininkų?

– Draugai man – tai žmonės, kurie ypač artimi, ištikimi, ir tikiu, kad jie visuomet atneš ir paduos stiklinę vandens, kai man to labai reikės. Tarp draugų yra ir visai nekūrybinių profesijų žmonių, ir kūrybiškų žmonių. Susilaukusi dukrelės itin gerai pajutau, kaip gera, kad tarp draugų yra daug kūrėjų. Dėl to jaučiuosi itin privilegijuota. Kai į svečius ateina solistas Edgaras Montvidas ar režisierė Dalia Ibelhauptaitė, arba kai pačios su dukra nueiname į Juozo Statkevičiaus ateljė, matau, kokią tai daro jai fantastišką įtaką ir įspūdį, kad jie kuria, režisuoja, dainuoja; kad yra teatras, scena, grožis... Džiaugiuosi, kad galiu jai duoti tokių įspūdžių ir susitikimų – kai pati augau, mane tėvai taip pat labai kultūriškai lepino. Tuomet nebuvo pinigų geriems dviračiams ar importiniams žaislams, bet būdavo, pavyzdžiui, kelionės į Ermitažą, nuolatinis lankymasis teatruose ar muziejuose.

Nuostabu yra vakarais susėsti su artimais draugais ar šeima prie vakarienės, kurią patys ir pasigaminame, pabendrauti. Intensyvus socialinis gyvenimas prieš fotoobjektyvus, vaikščiojimas į vakarėlius, pristatymus, parduotuvių atidarymus – man jau praėjęs etapas. Einu tik į meno renginius – į teatrą, operą, dailės parodų atidarymus arba tada, kai ką nors sukuria ir pristato artimi draugai.

– Vilnių žmonės mato labai skirtingai, vieniems jis – kupinas gyvybės, kitiems – pastaruoju metu liūdnėjantis, pilnas problemų. Koks jums atrodo šis miestas?

– Man atrodo, kad nemokame pasiimti iš Vilniaus tiek, kiek iš jo galima paimti. Vienas didžiausių miesto pranašumų yra tai, kad jis yra labai kompaktiškas, ir kultūriniame centre – senamiestyje – viskas labai arti. Per vieną vakarą galima aplankyti net kelis renginius, galerijas, tai sunku padaryti kitų šalių didmiesčiuose. Labai mėgstu tai daryti: pabūti pusvalandį kur nors, tuomet nueiti kitur. Ir tai galima daryti vidury savaitės, nereikia laukti savaitgalio. Tik savaitgaliais Vilnius ištuštėja, dėl to šiek tiek gaila. Kitose sostinėse savaitgaliais žmonės išeina į gatves, o čia išvažiuoja į savo sodybas, prie ežerų. Tačiau Vilniuje daug koncertų, festivalių, vasarą Vilnius fantastiškas.

Džiaugiuosi, kad šiemet smarkiai padaugėję turistų. Su Vilniaus turizmo ir informacijos centru sumanėme Vilniui suteikti kiek kitą „prekės ženklą“, užtenka tų klumpių ir cepelinų. Parašiau reprezentacinius tekstus, kurie Vilnių pateikia per keturis metų laikus ir per keturias kultūras: katalikiškąją, vokiškąją, žydiškąją ir stačiatikiškąją. Reikia išnaudoti tai, kad Vilnius buvo šventųjų miestas, jame gyveno net penki šventieji, vienuolika bažnyčios kanonizuotų palaimintųjų, turime išnaudoti religinį turizmą, puikią miesto muzikinę tradiciją, žydiškąjį meninį, rusiškąjį paveldą.

– Taigi manote, kad Vilniuje kultūrinis gyvenimas intensyvus, tik patiems žmonėms reiktų labiau į jį įsitraukti?

– Reikia mažiau žiūrėti televizorių, daugiau skaityti renginių anonsus, domėtis, kas ir kur vyksta, eiti, bendrauti. Pati gyvenu be televizoriaus jau dešimt metų, ir tai yra nuostabu.

Lietuvoje labai trūksta gero kultūrinio portalo ar laikraščio, bet ne tokio, kur patys profesionalai apie savus rašo ir patys skaito, bet informatyvesnio, įdomesnio, patrauklesnio bet kokios profesijos žmogui, kuris tiesiog nori nueiti į parodą ar teatrą, išsirinkti, kurią knygą skaityti ar kino filmą pasižiūrėti, pristatančio ir pasaulio kultūros naujienas – tokio, kaip „The Sunday Times“ kultūros priedas.

Išankstinė leidėjų nuostata, kad tai neatsipirks, neapsimokės, niekam tai neįdomu, yra vienas nemaloniausių dalykų – kažkas už tave nusprendžia, kad tai tau neįdomu, tau to nereikia. Dėl to visuomet labai smagios kad ir nedidelės, bet protingos ir kultūringos iniciatyvos, tokios kaip žurnalas „370“, – visi mano pažįstami jį skaito. Vadinasi, tokių reikia.

O apskritai Vilnius yra kaip vienas didelis kultūros centras, ir net ne vienos kultūros.

– Koks jūsų požiūris į pastaruoju metu itin karštas miesto modernizavimo šalininkų ir paveldosaugininkų diskusijas?

– Manau, kad Vilnių labai svarbu išsaugoti tokį, koks jis yra, o ne ką nors stengtis keisti. Dar daugiau: norėtųsi, kad būtų buvusios išsaugotos svarbios vietos, kurios miestuose kuria legendas. Pavyzdžiui, gaila, kad senieji restoranai, viešbučiai neišliko ten, kur jie buvo nuo seno. Apmaudu, kad „Jurgio“ viešbutyje dabar tėra parduotuvė, o ne legendinis prabangus viešbutis su istorija, kur rinktųsi menininkai, intelektualai; dabar tokia vieta tėra „Neringa“, o nebeliko nė vieno iš trijų Štralių – nei Baltojo, nei Raudonojo, nei Žaliojo. Apskritai Vilniuje beveik nėra nė vieno restorano su tradicine sale aukštomis lubomis ar normalios pokylių salės labdaros renginiams. O gaila, nes jų istoriškai visuomet čia buvo...

Kūrybinis kelias

Nuo 2002 m. K.Sabaliauskaitė dirba korespondente Londone.

2008 m. išleistas pirmasis istorinis romanas „Silva Rerum“ ir tapo dešimties leidimų sulaukusiu bestseleriu bei pripažintu literatūros įvykiu Lietuvoje.

2008 m. K.Sabaliauskaitė gavo Jurgos Ivanauskaitės premiją.

2009 m. romanas „Silva Rerum“ išrinktas lietuviška Metų knyga.

2009 m. romanas „Silva Rerum“ įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

2010 m. romanas „Silva Rerum“ kritikų oficialiai įvardintas viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

2011 m. išleistas „Silva Rerum II“, šešių laidų sulaukęs pirmos knygos tęsinys, tapęs perkamiausia metų knyga.

2011 m. K.Sabaliauskaitė Vilniaus miesto apdovanota „Šv. Kristoforu“ už Vilniaus atspindžius literatūroje.

2012 m. romanas „Silva Rerum II“ išrinktas lietuviška Metų knyga.