Vilniečiams puikiai žinomas, o kai kuriuos gal net bauginantis kunigaikštis Vildaugas (Stasys Urniežius) susirado darbą? Tokia mintis tikriausiai kilo daugeliui, išvydus šį miesto personažą mojuojantį šluota Pylimo gatvėje.

Ne. Apie poeziją, filosofiją, o dažniau apie politiką (ir nešvankiai) praeiviams nuolat postringaujantis veikėjas, jo paties teigimu, gavo viešųjų darbų.

Paprašytas duoti interviu ir papasakoti apie savo naujojo darbo aplinkybes, kunigaikštis Vildaugas džiaugsmingai sutiko ir paragino prisėsti šalia jo, ant suolelio. Ko jau ko, bet humoro jausmo, iškalbos ir fantazijos tądien miesto kunigaikščiui netrūko – kaip visada. Tarp atsakymų jis tradiciškai vis patraukdavo pypkę ir gurkšteldavo gėrimo, su kuriuo niekada nesiskiria.

„Ką tik visu greičiu su sirenom pralėkė mano policininkai iš 3-iojo policijos komisariato. Nepraleidę greitosios…“ – tik priėjus pasiskundė kunigaikštis Vildaugas.

– Policininkus vadinate draugais?

– Taip. Nes aš nuolat sėdžiu kamerose.

– Kaip tai nutinka?

– Na, aš atseit vartoju „Kunigaikščių“ alų. Jį Saulės mieste leido gaminti, nes labai pykosi Kaunas, Panevėžys ir Utena. Aš įsakiau Saulės mieste gaminti.

– Dėl alaus ir atsidūrėte komisariate?

– Taip. Tris mėnesius turėsiu Pylimo gatvę šluoti: nuo Lietuvos kino teatro iki Kalinausko gatvės.

– Kiek laiko jau šluojate?

– Pusantros savaitės.

– Ir kaip jums šis darbas?

– Patinka. Aš bandau surinkti kiekvieną nuorūką. Ir turiu problemą: pas protestantus (pirštu rodė į Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčią) ant stogų pradėjo rūtos žydėti. Čia ir ant mano rankos yra rūta… Bet Kapsuke padaryta (parodė baltą tatuiruotę ant kairiosios rankos).

– Tai, vadinasi, darbas patinka ir nesiskundžiate?

– Labai patinka.

– Bet su pypke nesiskiriate…

– Na, mėgstu. Čia jau ilgai, išmokau Leningrade traukti. Mes mušdavome NATO naikintuvus. Aš numušęs 284. Lygiai tiek pat gatvių pavadinau Vilniaus mieste.

– Blogai, kad rūtos auga?

– Tai galime ant Gedimino pilies pasodinti tokių, ant Katedros… Čia kažkokia netvarka.

– Per tuos ateinančius mėnesius įvesite tvarką?

– Nu tai aš jau tikrai padarysiu. Kiek aš galiu? Per dieną maždaug aštuonias valandas galiu šluoti. Viskas jau gražėja, o čia buvo išvis bardakas.

– Gal ir toliau norėsite dirbti šį darbą?

– Kodėl gi ne? Šiaip aš daugiau užsiimu poezija – rašau sonetus. Dovanoju juos merginoms.

Man vaikų neišėjo… Tik dukra. Kai gimė, Pašilaičiuose buvo Karlo Markso ar Engelso gatvė – maišau. Pavadinau dukters vardu – Gabijos. Gimnazija dar atsirado. Čia mano darbas yra.

– Kokių šiukšlių dabar tenka daugiausia surinkti?

– Prie Lietuvos kino teatro buvo daug stiklų. Ten jomajo... Šiaip aš nesikeikiu, bet du kibirus sudaužytų butelių po sekmadienio surinkau. Ir šitiek sudaužyti… Tai jau reikia linksmintis neblogai!

– Vadinasi, trūksta viešosios tvarkos?

– Taip. Mane tai sulaiko.

– Nuo kelintos valandos dirbate?

– Aš dirbu kiek noriu. Man svarbiausia, kad čia būtų tvarka. Šiandien ryte atėjau pusę septynių. Ne kaip kiti kiemsargiai. Man labiausiai patinka Pilies gatvės kiemsargė. Graži. Ji vienintelė ten tvarko viską – nėra jokios nuorūkos. Deja, ji moteris... Įtariu, kad turi vaikiną.

– Daug pašnekovų čia susitinkate?

– Yra. Aš šiaip tai vengiu susitikimų. Nes tie NATO naikintuvų mušimai… Dabar Europai pradėsime pirmininkauti. Aš įsakiau jiems Šventaragio gatvę gerai padaryti, atvažiuoja juk visi ministrai. Ir man labai patinka, kaip Gediminas laiko kalaviją. O Katedros kryžių laiko Rusijos globėja, Jakaterina II. Aš norėjau nestatyti tų skulptūrų, bet jie neklausė manęs. O dabar Gediminas į užpakalį jai šitą kalaviją „kiša“. Matosi iš Šventaragio gatvės. Kai tai pamatys visa Europa... Jau nėra žodžių.

– O alus mėgstamiausias jūsų gėrimas?

– Man – taip. „Kunigaikščių“, kaip priklauso. Kitaip gatvės būtų nesutvarkytos. Jeigu aš užsiimsiu, sutvarkysiu ne tik Pylimo gatvę, bet absoliučiai visą Vilnių.

– Kiek laiko truktų sutvarkyti visą Vilnių?

– 10 metų maždaug. Pradėsiu nuo Gedimino kapo kalno. Vėliau, ten Zuokula yra „prišik...“ nemažai, tai tuos „š...“ reiks išmesti. Paskui bokšteliai – man nepatinka tapyba ant bokštelio, kuris ant Trijų Kryžių kalno stovi. Ten ištapė bokštelį žydrai, tai man ne... Aš pastačiau du aukurus: ant Gedimino kapo kalno ir ant bokštelio. Dabar jau liko tik vienas akmenų vainikas – išmetė atgal į Vilnelę. Mano žmona, kai buvo nėščia, nešdavo tuos akmenis, o mes – mūrijome. Tik vėliau Gabija atsirado. Devyni mėnesiai, o kitaip neatsiranda mergaitės.

– Tai po 10 metų Vilnius bus gražesnis?

– Na, bandysiu. Aš dar žemės turiu: man priklauso autostrada Kaunas–Klaipėda. Supratai? (Juokiasi.) Eik tu, eik tu… (Daug juoko.)

– Esate šmaikštus.

– Yra šito. Nes aš tik tris aukštuosius baigęs. Filosofija Lietuvoje buvo uždrausta. Zuokula daugiau studijavo. Aš Zuokulą myliu, jis smagus vaikinas, bet „prišik...“. Kaip kad su savo dviračiais. Dabar vėl bus. Gal ir aš vieną pasiimsiu?

Galų gale, po tiek šnekų, kunigaikštis Vildaugas nukėlė nuo galvos savo kepurę ir plačiai besišypsodamas pasigyrė: „Pažiūrėk, kaip mane žmona nukirpo!“