Žmonės sutrikę, neužtikrinti dėl rytdienos, pikti. Ar tai – tautos ligos požymiai? Apie gavėnią ir pasiruošimą Prisikėlimui – pokalbis su Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios rektoriumi Kęstučiu Rugevičiumi.

Ant Nemuno kranto stovinti bažnyčia, Kaune vadinama Vytauto Didžiojo ar tiesiog Vytautine, per kiekvienas Mišias pilna tikinčiųjų. Po pamaldų žilas šilto veido kunigas stovi prie durų ir kiekvienam išeinančiajam spaudžia ranką, dėkoja pabuvus kartu.

Kunigas egzorcistas K.Rugevičius neslepia, kad daug žmonių kreipiasi į jį pagalbos. Kunigas sutinka, kad 90 proc. besikreipiančiųjų tereikia nuoširdaus pokalbio, patarimo. Likusiai daliai tenka padėti rimčiau.

– Iš daugybės pokalbių, ko gero, susidarėte įspūdį, kas labiausiai kamuoja žmones. Kokios pagrindinės problemos, kad esame liūdni ir, atrodo, vos spėjame suktis pašėlusiu gyvenimo tempu?

– Pagrindinis dalykas, kuris krenta į akis, – susipainiojimas vertybėse. Susidaro įspūdis, kad per šį dvidešimtmetį dėmesys buvo skiriamas tam, kaip prasigyventi, mintys buvo orientuotos į materialinius dalykus. Gal tai lėmė neturtas ir tai, kas pateikiama per televiziją, – visa ta žėrinti prabanga, reklamos. Mūsų vertybių hierarchija susvyravo. O tokiais atvejais po kelių ar keliolikos metų išlenda padariniai.

Raškome kelių dešimtmečių užaugintus dvasinius vaisius ir tai matome visose mūsų valstybės srityse. Išėję iš vergystės, mes dar esame tik dykumoje, dar nepasiekėme Pažadėtosios žemės.

Mūsų žmonės griauna save. Kad ir tos pačios priklausomybės. Yra lengviau užsimiršti. Ne spręsti problemą, o ją nustumti, numarinti ir nekreipti dėmesio. O paskui užgriūva padariniai. Ligos.

Paminėčiau ir nemokėjimą atsirinkti, kas yra tolerancija. Pas mus skatinama tolerancija viskam. Sakyčiau, tokia nesveika tolerancija. Beveik abejingumas. Ai, mano 17 metų vaikas nori gero automobilio, ir gerai. Nesvarbu, kad tėvas su suplyšusiais batais vaikšto. Taip neatsiranda nei pagarbos, nei autoriteto, nei įvertinama.

– Ar dar įmanoma šiandieninėje visuomenėje padėti žmogui sugrįžti prie dvasinių vertybių?

– Žmogus turi skirti laiko sau. Kitaip negalima. Tam ir yra malda, pasninkas, išmalda. Tai trys dalykai, kuriuos akcentuoja visos religijos. Tai yra santykis su Dievu, santykis su savimi ir santykis su artimu. Toks teisingas santykis vadinamas savęs susirinkimu.

– Prasidėjusi gavėnia, ko gero, labai tinkamas laikas surinkti save?

– Gavėnia – laikas, skirtas dar kartą patikrinti, kokios yra mano veiksmų, mano kančių, mano maldų intencijos. Ar jos teisingos, ar jos neiškreiptos. Tiesiog pasitikrinimo laikas.

Jei neišmoksti gyventi tiesoje, pagarboje, jei neturi tvirto pagrindo, o nori čia pat viskuo greitai naudotis: turtais, malonumais, gali greitai palūžti. Jei nenusistatai prioritetų, jei neišmoksti dirbti ir uždirbti, o nori tik gauti – ar skolon, ar kreditan, išeina disonansai. Žmonės susipainioja, palūžta. Atrodo, pučiasi, pučiasi, gauna viską, o paskui kokia menkiausia adatėlė prakiurdo tą balioną ir žmogus pasijunta tuščias, nuogas, apgautas.

– Kuo reikšmingas šią savaitę prasidėjęs 40 dienų metas iki šv.Velykų?

– Gavėnia – tai toks šventas laikas, kuris pakviečia žmones atsigręžti į Dievą. Toks palaimingas laikas, kuris padeda susivokti savyje. Jis nėra nei liūdnas, nei kažkoks gedulingas, tai yra prasmingas ypatingo pasirengimo laikas.

Tų septynių gavėnios savaičių skaičius yra labai gražus, simboliškas. Septyni – pilnatvės skaičius. Kviečia, kad mes drauge išgyventume pilnatvę ir pasitiktume Kristaus kančios ir mirties, ir prisikėlimo slėpinį. Ir tas skaičius 40 labai simboliškas – tai ir dykumos laikas, ir žmogaus brandos laikas, ir kartu Kristus atkartoja tą istoriją – keturiasdešimties metų, keturiasdešimties dienų.

Mozė savo tautą po dykumą vedžiojo 40 metų, kol ji susivokė, kokia yra ir ko siekia. Kristus dykumoje išbuvo 40 dienų – negėręs, nevalgęs, gundomas malonumų.

Šitas laikas reikalingas kiekvieno žmogaus gyvenime. Kad jis mokėtų sustoti, susirinkti ir pažiūrėti: kur jis eina, apie ką svajoja. Tas pabuvimas tyloje, susikaupimas maldoje su tuo, kuris tau viską davė, davė gyvenimą. Reikia įsiklausyti, ką jis sako. Niekur toli ieškoti nereikia. Esminius dalykus kiekvienas jaučia.

– Gavėnios rimtis neįsivaizduojama be pasninko. Ar pasninkas tikrai turi tą vidinę, dvasinę reikšmę?

– Nereikėtų norėti čia ir dabar. Tačiau reikia suvokti, kad jei dėsi gerą pamatą, išmoksi dirbti ir būti orus ir kilnus, nenorėsi, kad kitokie žmonės būtų aplinkui.

Pasninkauti galima nebūtinai renkantis, ko nevalgyti. Šiandienėje aplinkoje tie mėsos pakaitalai gali būti daug sotesni ir ištaigingesni negu pati mėsa. Mąstymas turi būti toks: tam tikram laikui aš apriboju save. Tas alkis ir badas sutelkia žmogų, kad ne pilvas yra šeimininkas ir ne pagal jį šokama. Ateina suvokimas, kad tai, ką aš sutaupau, galiu skirti kažkam prasmingesniam ir galiu būti solidarus su tais, kurie nieko neturi.

Dalis žmonių net nežino, ką reiškia neturėti. Patarlė, kad sotus alkano neužjaučia, yra prasminga. Žmogus gali padejuoti, pavaidinti, bet jis neužjaus, nes nežino, ką reiškia būti alkanam. Per pasninką vyksta apsivalymas.

– Esate kunigas egzorcistas. Ar dėl piktosios dvasios apsėdimų kenčia daug žmonių?

– Mes negalime neigti visur esančio blogio. To blogio apraiškų yra visur. Kaip jau minėjau, vertybių nebuvimas įkalina žmogų, priveda žmogų prie didelių nelaimių. Žmogų lydintis netikrumas atveda jį pas būrėjus, ekstrasensus, aiškiaregius. Žmogus patiki savo gyvenimą neaišku kam ir paskui skundžiasi ligomis, nelaimėmis.

Kartais apsėdimai ir psichikos ligos būna susipynę dalykai. Egzorcizmas yra piktųjų dvasių, demonų išvarymas malda. Tačiau tikrasis sveikimas yra sveikas gyvenimo būdas arba blaivus, teisingas, krikščioniškas gyvenimas. Tada blogiui nėra vietos. Visi sakramentai gydo. Jie – statantys ir stiprinantys. Jeigu žmogus negyvena tikėjimu, jis atvirai leidžia skverbtis blogiui per burtus, per visokias nesąmones, paskui pats nuo to kenčia. Kartais nekalti žaidimai, tokie kaip dvasių išsikvietimai, gali turėti neigiamų padarinių. Jei blogį laikysi normaliu dalyku, tai tuo ir gyvensi.

Žmonės turi žaizdų, nuoskaudų, įvairių gyvenimo peripetijų, kurias sunku nešti. To tikrumo kartais pasigendame, o jį reikia statyti kantriai, po trupinėlį. Savęs statymas, susirinkimas – sunkus darbas darant gerus darbus.