Niekur nedirba, o milijonus žarsto. Taip apie buvusį Vilniaus savivaldybės administracijos direktorių Gintautą Palucką atsiliepia oponentai. Pačiam politikui tokie gandai kelia tik juoką.

Veiklą supa gandai

G.Paluckas iš žiniasklaidos akiračio pasitraukė 2009-ųjų kovą, kai buvo atleistas iš Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų. Tąkart "Vilniaus dienos" kalbintas politikas žadėjo mėnesį ilsėtis, o vėliau kibti į aktyvią veiklą. Baigdamas pokalbį pridūrė, kad kai tik kur nors įsidarbins, būtiniausiai praneš.

Praėjo ne vienas mėnuo, tačiau dar tyla. Tiesa, sklandė gandai, kad G.Paluckas užsiima visuomenine veikla, o jis ir pats kartą buvo prasitaręs, kad galvoja steigti konsultacijų biurą, bet apie tokį vėliau taip niekas niekur ir neužsiminė.

Kažkas vėliau jį teigė matęs nuolat besitrinantį Seime, tačiau niekas net iš partijos kolegų negalėjo atsakyti, ar jis ten dirba kokio nors Seimo nario padėjėju.

Kiti šnibždėjo, kad G.Paluckas užsiima partijos žurnalo "Gairės" leidyba ir finansavimu. Tačiau europarlamentaras Justas Paleckis patikino, kad leidybai panaudotos ES lėšos, kurios skiriamos europarlamentarų veiklai ir pačiai ES viešinti. Esą daugiau prie žurnalo leidybos lėšomis niekas neprisideda.

Metai iš santaupų?

Gandai supa ne tik G.Palucko naują veiklos sritį, bet ir jo asmeninį gyvenimą.

Kalbama, kad butas Šiaurės miestelyje jam tapo per ankštas ir politikas pradėjęs individualaus namo statybas greta Verkių regioninio parko. Be to, slėpdamasis nuo žiemiškų orų esą jis mažiausiai du kartus per metus skrenda ilsėtis į šiltus kraštus. Galiausiai pavasarį G.Paluckas planuoja kelti iškilmingas vestuves.

Todėl natūraliai ne tik politiko oponentams iškilo klausimas, iš kieno pinigų jis gyvena (juk gyventi iš santaupų šiandien skamba tarsi iš fantastikos srities). Čia pat atrandamas ir atsakymas – dvejus metus Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriumi dirbęs G.Paluckas neva pralobo iš kyšių, kurie dabar ir yra jo pragyvenimo šaltinis.

"Esu per menka asmenybė, kad čia dabar mane nagrinėtų. Būčiau kokia žvaigždė, vaikščiočiau su Mantu Petruškevičiumi už parankės, tai būtų rimtas reikalas", – iš pradžių nuo "Vilniaus dienos" klausimų apie savo finansinę padėtį ir gandus linksmai bandė išsisukti G.Paluckas.

– Sklando gandas, kad iki šiol neturite nuolatinės darbo vietos. Ar tai tiesa?

– Jeigu atvirai, mes, trys bičiuliai, pernai įsteigėme bendrovę. Verčiamės konsultacijomis teritorijų planavimo, nekilnojamojo turto vystymo klausimais. Nenorėčiau platinti, kokia tai bendrovė, nes nuo to verslui nebūtų geriau. Bendrovė nedidelė, joje dirba du samdyti asmenys, iš kurių vienas – direktorius. Jai investicijų nedaug reikėjo: įstatinis kapitalas siekia 10 tūkst. litų ir registracijos išlaidos – dar 400 litų.

Pats esu akcijų valdytojas, ne samdomas darbuotojas, todėl kiekvieną mėnesį algos negaunu. Mano užmokestį sudaro procentai nuo sudarytų sutarčių su klientais. Pajamų dydis keičiasi, bet kiek per ketvirtį uždirbu – nenorėčiau atskleisti. Pragyventi užtenka. O aš tikrai neplačiai gyvenu. Nevaldau didelio turto, neturiu didelių įsipareigojimų net ir per krizę. Mano vienintelės pajamos – iš bendrovės.

– Dažnai kolegos jus sutinka Seimo koridoriuose, tačiau visi pečiais gūžčioja ir negali atsakyti, kokia veikla ten užsiimate?

– Neprivalau niekam aiškinti, ką aš ten veikiu. O iš tiesų dalyvauju kai kurių Seimo komitetų posėdžiuose, domiuosi aplinkosauga, ypač gamtosaugos reikalais: žuvivaisos, mėgėjų žūklės dalykais ir kartais atstovauju Mėgėjiškos žūklės plėtros tarybai prie Aplinkos ministerijos. Tai visiškai visuomeninė veikla, pomėgis. Pats aktyviai meškerioju, todėl ir įdomu.

– Tenka matyti jūsų publikacijas politiniame žurnale "Gairės". Iš jame pateikiamos informacijos matyti, kad esate vienas iš redaktorių. Ar iš žurnalo gaunate kokių nors pajamų? O gal pats jo leidybą finansuojate?

– Priklausiau žurnalo redakcinei kolegijai, tačiau jokių lėšų iš žurnalo negaunu. Jam rašau nemokamai, kaip ir likęs kolektyvas. Kas žurnalo leidybą finansuoja – atsakyti negaliu. Mano žiniomis, jie gauna pajamų iš žurnalo prenumeratorių.

Pats žurnalo leidybos nefinansuoju. Praėjusiais metais, kai dar gyvenau iš santaupų, esu skyręs žurnalui vieną kitą tūkstantį litų, bet šitie dalykai buvo epizodiniai.

– Minėjote, kad gyvenate neplačiai, tačiau netyla legendos apie jūsų dažnas ir nepigiai kainuojančias keliones į šiltus kraštus.

– Net nežinau, ką pakomentuoti. Nei kur lakstau, nei kur bastausi. Pastarąjį kartą išvykęs ilsėtis buvau praėjusių metų rudenį. Kur buvau – nenoriu detalizuoti, bet savo galimybių ribos neperžengiau. Vykdamas į kelionę vienam žmogui galiu išleisti apie 2,5 tūkst. litų.

Bet prieš metus mano galimybės buvo geresnės, o dabar krizė, verslo projektai apstoję, pajamos mažesnės, todėl šiemet apskritai neketinu keliauti.

– Liežuviai plaka apie paslapčia prie Verkų regioninio parko vykdomas individualaus namo statybas?

– Jėzus Marija! Tie žmonės, aš nesuprantu, iš kur jie tokius dalykus traukia?! Nesistatau aš jokių namų. Man labai įdomu, iš ko aš tai galėčiau daryti? Gyvenu 50 kv. m bute, kiekvieną mėnesį moku po 500 litų paskolą bankui ir keisti gyvenamosios vietos neplanuoju.

– O pavasarį laukiančios vestuvės – taip pat pramanai?

– Vestuves keliu. Šį balandį. Planuojame, kad jose dalyvaus apie 40 kviestinių svečių. Kuklios vestuvės, nes, nepaisant to, kad krizė, su vestuvėmis susijusių paslaugų kainos nė kiek nesumažėjo. Klausiau, kas prieš metus dvejus tuokėsi, – viskas taip pat ir kainuoja baisius pinigus. Todėl didelių išlaidų neplanuojame. Galiu užtikrinti, kad princų nebus, cirkas iš Rusijos nevažiuos, Ksenija Sobčiak nedainuos.

Padorias vestuves iškelti kainuoja apie 10 tūkst. litų. Aš planuoju išsiversti su suma iki šios ribos, nes nėra nei galimybių, nei poreikio rengti milžinišką šventę. Be to, tikimės, kad gal svečiai kokį dovanų fondelį sumes gyvenimo pradžiai... Būtų labai smagu.