Į Aukštųjų Šančių karių kapines susirinkę antihitlerinėje koalicijoje kovoję Antrojo pasaulinio karo dalyviai vakar nuogąstavo, kad jų gretos nuolat retėja.

Veteranų mažėja

"Mūsų gretos Kaune sparčiai tirpsta. Dabar mūsų organizacijoje yra 260 narių. Iš jų daugiau nei šimtas – jau nevaikščiojantys. Karo, kuris baigėsi prieš 67 metus, veteranų amžiaus vidurkis yra apie 90 metų. Per pastaruosius dvejus metus anapilin iškeliavo apie 70 mūsų organizacijos narių. Kiekvieną savaitę gauname liūdną žinią apie mus palikusį buvusį karį", – sakė Kauno karo veteranų, kovojusių Antrajame pasauliniame kare antihitlerinės koalicijos pusėje, pirmininkė Virginija Židonienė.

Šventės dalyvius Kauno savivaldybės vardu pasveikino ne Kauno vadovai, o tik mero patarėjas Zenonas Abramavičius. Į Karių kapines vainikų atsiuntė Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano ambasados.

Kauno miesto savivaldybė gavo veteranų organizacijos prašymą, kad Pergalės dieną Karių kapinėse būtų uždegta Amžinoji ugnis.

"Sovietmečiu į kapines atvestas dujotiekis seniai išardytas. Gavę raštišką prašymą, Gegužės 9-ąją jau keliolika metų iš eilės prijungiame gamtinių dujų balioną, ir Amžinoji ugnis vienai dienai atgyja", – sakė bendrovės "Kapinių priežiūra" direktoriaus pavaduotojas Valdemaras Olšauskas.

Pagerbė prosenelius

Į šventės minėjimą susirinko apie 200 garbaus amžiaus žmonių. Matėsi ir jaunimo. Prie paminklo tarybiniam kariui raudonų gvazdikų puokštę padėjusi mergina sakė, kad į minėjimą atvyko viena. Taip ji daro kasmet nuo to laiko, kai iš Klaipėdos atsikraustė gyventi į Kauną.

"Antrajame pasauliniame kare dalyvavo mano prosenelis. Aš manau, kad kiekvieno žmogaus pareiga yra pagerbti žuvusius karius, nes jie kariavo už mūsų ateitį", – teigė 21 metų Olga Gribeškova.

Gegužės 9-osios renginio dalyviai buvo sveikinami lietuvių ir rusų kalbomis.

Šturmavo Berlyną

Šventiniame veteranų susibūrime dalyvavęs kaunietis Stasys Janulevičius pasakojo, kad 1945 m. Pergalės dieną sutiko būdamas sužeistas.

"Buvau eilinis kareivis. Pavasarį, paaiškėjus, kad japonai neatakuos, mus iš Tolimųjų Rytų permetė į Vakarų Europą – šturmavome Berlyną. Tankų jau beveik neturėjo nei vokiečiai, nei rusai, tad mes, pėstininkai, buvome pagrindinė smogiamoji jėga. Rytą, po ilgo naktinio žygio, atakavome. Per puolimą man į šlaunį įsmigo stambi skeveldra. Atsidūriau ligoninėje. Čia po kurio laiko ir sužinojau, kad fašistinė Vokietija kapituliavo", – prisiminimais dalijosi S.Janulevičius.

Paklaustas, kaip sekasi kasdienybėje, 86-erių veteranas sakė, kad nelabai gerai: neseniai palaidojo žmoną. Daug mačiusio vyro akys sudrėko.

Nelinksmas mintis išsklaidė jam ranką paspaudęs ir šventės proga pasveikinęs kitas veteranas. Tarp vyrų užsimezgė pokalbis apie Berlyno šturmą: veteranai minėjo mūšių vietas, armijos judėjimo maršrutus, žuvusių ir dar tebegyvenančių frontininkų pavardes.