Pereiti į pagrindinį turinį

Laikinieji namai prie stoties lopo socialinę prarają

2014-01-23 10:00
Laikinieji namai – siekiantiems įsitvirtinti sostinėje

Nuo sausio mėnesio Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Nakvynės namai ėmėsi naujų veiklų. Dabar tai Laikinieji namai su dienos centru.

Į visuomenę grąžina ne lova nakčiai

„Norėjome keisti veiklos profilį, kad šie namai nebūtų tik vieta, kurioje teikiame nakvynę. Seniai supratome, kad atėjusiam žmogui trūksta tarpinių paslaugų. Yra nakvynės namai, kuriuose jis gyvena, miega, o mes, kaip socialiniai darbuotojai vis viliamės, kad jis integruosis į visuomenę. Buvo savotiška praraja tarp nakvynės namų ir skatinimo gyventi savarankiškai – gebėjimo uždirbti pinigų, turėti bendravimo įgūdžių“, - apie pokyčius pasakojo Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Laikinųjų namų vadovė Aida Karčiauskienė.

Siekta, kad namai būtų labiau nukreipti į žmonių integraciją. Dėl šios priežasties nutarta sumažinti lankytojų vietų skaičių, kad socialiniai darbuotojai aktyviau imtųsi kiekvieno žmogaus atvejų. Su kiekvienu nutarusiu imtis gyvenimo pokyčių yra sudaromos sutartys. Su norinčiais patekti į laikinuosius namus kalbasi socialinė darbuotoja, stebinti ar žmogus turi pakankamą motyvaciją, nori dėl savęs veikti.

„Susipažįstame, užmezgame ryšį ir žiūrime pagal situaciją, ko žmogui gali reikėti. Kiekvienam jų reikia skirtingų dalykų. Socialinis darbuotojas keliasi tikslus kartu su žmogumi – ką jie kartu galėtų padaryti, pasiruošia veiklos planą“, - pasakojo Laikinųjų namų vadovė.

Laikinuose namuose dabar gyvena apie 70 žmonių, o dar yra ateinančių iš gatvės. Jie negyvena, bet ateina konsultuotis. Yra 6 kambariai vyrams, po 8 vietas. Kitame aukšte gyvena moterys, po 3 - 4 lovas kambaryje. Šiuose kambariuose žmonės gyvena nuolatos. Norintys gyventi turi pristatyti ir pažymą, kad neserga tuberkulioze, susitaria su socialine darbuotoja, per kiek laiko stengsis pasiekti tikslų. Numatomas ilgiausias apsistojimo terminas – iki 2 metų. Kol kas yra ir tokių, kurie čia glaudžiasi ir ilgiau. Nuolatiniams gyventojams per mėnesį už nakvynę tenka sumokėti 50 litų.

„Priimame darbingo amžiaus žmones, kurie turi bent minimalią vidinę ir išorinę motyvaciją keistis. Priimame ir tokius, kurie iškritę iš socialinės apsaugos sistemos. Pasitaiko, kad žmogus neturi net asmens tapatybės dokumento. Nuolatos bent keletas tokių atsiranda. Per teismus, per migracijos įstaigas ieškome, bandome įrodyti, kad jis Lietuvoje gyveno. Tokį žmogų priimame, nes tikrai niekas daugiau jo nepriims. Savivaldybė reikalauja registracijos, o to padaryti nėra įmanoma, kol nėra dokumento“, - apie užsukančių žmonių ratą pasakojo A. Karčiauskienė.

Socialiniai darbuotojai taip pat siūlys daugiau individualaus ir grupinio darbo. Kai žmonių per 30, juos visus darbuotojui sunku aprėpti, o kai bus mažiau, daugiau laiko liks grupinėms konsultacijoms, asmeninės situacijos aiškinimuisi.

Žmogus be gyvenamosios vietos galėtų būti kas antras sutiktas

Laikinųjų namų vadovės teigimu, visuomenei visada norisi perduoti ypatingą žinutę.

„Benamis – tai ne tas žmogus, kurį kasdien matome prie konteinerio. Toli gražu ne tik tokie žmonės yra benamiai. Daugumą Laikinuose namuose prisiglaudusių gyventojų sutikęs gatvėje vargu ar kuris pasakytų, jog tai – benamis. Apie tokią jo gyvenimo situaciją neišduos nei veidas, nei apranga. Pasvarstytum nebent apie tai, jog tai – prasčiau, skurdžiau gyvenantis žmogus“, - tikino A. Karčiauskienė.

Esą Laikinųjų namų aplinka – ne per geriausia, bet kai benamis gyvena tarp kitų, tai net ir neturėdamas socialinio įgūdžio ima suprasti, kad jam išsakomi skundai dėl tvarkos ar švaros – ne iš piršto laužti.

„Žmogus, atėjęs iš gatvės, iš pradžių gal ir atrodo kaip benamis, bet nustoja gerti, susitvarko. Tai skatiname, būna ir tyčia nukreipiame į Anoniminių alkoholikų grupę. Pas mus nedideli susibūrimai vyksta ketvirtadieniais, o didesnės grupelės renkasi pas šalimais gyvenančias Motinos Teresės seseris. Būna bendri susitikimai ir uždaros grupės. lankosi čia daug vyrų, po skyrybų ėmusių gerti“, - pasakojo Laikinųjų namų direktorė.

Esą benamis nėra tas žmogus, kuris nieko nenori. Dažnai tai žmonės, kurie gyvenime ne tik dėl savęs, bet ir dėl tam tikrų socialinių aplinkybių išmoko bejėgiškumo. Jie išmoko sau įteigti, kad jie negali, yra neverti, ir tuo nuoširdžiai patikėjo: „Nemoku, negaliu, nesu vertas gyventi kitaip, o ne nakvynės namuose.“ Jie tiesiog ėmė ir priėmė tokią egzistenciją.

„Tie, labiau visuomenės įsivaizduojami benamiai lankosi dienos centre, kur gali ateiti žmonės iš viso miesto“, - skirtumą įvardino A. Karčiauskienė.

Asmeninė pažanga – kiekvienam savita

Vieno žmogaus problema gali būti kone smulkmena – tik stogo virš galvos tam tikram laikui prireikė. Kito atveju didžiulis pasiekimas, jei žmogus ima praustis, prisižiūrėti save. Tai lyg tam tikras įgūdis, žmogaus sugebėjimas peržengti per save. Dar kito žmogaus atveju labai svarbi priklausomybė.

„Pastebime, kad jei moteris dažniau patenka į nakvynės namus, tai dažniau ši problema sietina su psichikos sutrikimais. Tuomet padėti yra sunkiau, integracija sunkesnė. Yra moterų, kurios kadaise apsistojo, vėliau susirado darbus, ir dabar nuomojasi būstą savarankiškai. Tarp jų – ir priešpensinio amžiaus moteris, visa tai sugebėjusi įgyvendinti gelbstint socialiniams darbuotojams“, - džiaugėsi Laikinųjų namų vadovė.

„Vienas žmogus čia jau ilgiau nei dvejus metus, tačiau gyveno namuose su tam tikromis pertraukomis, mat dalį laiko yra praleidęs įkalinimo įstaigoje. Kartą įsidarbinęs vėliau jį metė, bet dabar vėl dirba, ir gana ilgai. Susirado draugę, planuoja gyvenimą kartu. Jis ne tik dirba, bet ir moka skolas antstoliams. Tai labai svarbu. Stengiamės pabrėžti, kad jeigu žmogus skolų nemokėtų, tai visą gyvenimą ir liktų nakvynės namuose. Visada juk antstoliai tave prisimintų. Jam – virš 30“, - vieno iš gyventojų pažanga džiaugėsi A. Karčiauskienė.

Darbo žmonės ieško patys. Dalį skelbimų socialinės darbuotojos pakabina skelbimų lentoje, tačiau mano, kad žmogus turi pats ieškoti darbo, viešosiose bibliotekose vartyti laikraščius, ieškoti skelbimų internete. Padedama nebent jei žmogus visai neturi naudojimosi internetu įgūdžių, tačiau tai – ypatingai retas atvejis.

„Nebūtina už žmogų veikti, jei jis pats tai padaryti yra įgalus. Duodame telefoną pasiskambinti galimam darbdaviui, kad jiems savuoju naudotis nereikėtų“, - tikino Laikinųjų namų vadovė.
Esama Laikinuose namuose ir tokių, kurie nuolat praranda gyvenamąją vietą, nes išgeria. Užgėrė ir negrįžo nakvoti keletą naktų. Tuomet darbuotojai surenka daiktus – guolio vieta prarasta. Dauguma apsistojančių ir užsukančių – žmonės su priklausomybe. Žinoma – ne visi.

„Jei tai kartojasi, ir dar žmogus vis darbą praranda, socialinis darbuotojas įvardina žmogui silpnybes, o tada jam pačiam spręsti – mato jis savo elgesyje problemų ar nemato. Jei nemato, tuomet tenka su tokiu ir atsisveikinti. Mes jam negalime padėti, nes neturi problemų – vadinasi jų tiesiog nenori spręsti, - pasakojo A. Karčiauskienė, pridurdama. - Neleidžiame gerti viduje, neleidžiame įeiti girtiems. Žmogus gali susirasti darbą, bet jei bus priklausomas, pragers jį 105 kartus.“

Pipirais pasirūpina pirmiausia

Į Laikinuosius namus prašyti nakvynės užsuka ne tik vieni, bet ir poromis, tačiau porą apgyvendinti kartu galimybės nėra. Jei užsuka su vaikais, bandoma iškart rasti galimą gyvenamąją vietą kitur.

„Namuose yra ir du kambariai, kuriose po tris lovas. Juose asmenys gali glaustis nemokamai, iki trijų parų. Jei sulauktume atvykstančios šeimos, kambaryje jie ir galėtų pernakvoti, na bet dažniausiai, net ir vakare, stengiamės surasti šeimai vietą kitur. Paprastai pavyksta. Tikrai nesinorėtų, kad vaikai šiuose namuose praleistų bent vieną naktį.

Į dienos centrą – ne dėl kaustančio šaltuko

Dienos centre žiema labai juntama. Nuo 8 iki 15 val. į dienos centrą užsukančių daug. Nakvynės namuose žmonių padaugėję, tačiau praėjusią liepą nakvynės namai taip pat buvo pilni, ypatingai daug buvo apsistojusių vyrų. Moterų – apie ketvirtadalis – trečdalis visų lankytojų.

Laikinuosiuose namuose dienos metu gali likti tik tie, kurie yra dirbantys. Išeina į darbą, grįžtą, jei turi laisvadienį būna namuose. Nedirbantys namus nakvynės patalpas palieka iki 8 val. ryto, o tuomet gali būti dienos centre.

„Jei lauke kaip dabar, -20 laipsnių šaltukas, planuojame prailginti dienos centro darbą iki 19.30 val., kuomet į namus įleidžiami laukiantys nakvynės“, - teigė A. Karčiauskienė.

Dienos centras – žemo slenksčio paslauga, kur iš žmogaus nėra daug reikalaujama. Tai vieta, kur žmogus gali šiltai ir saugiai pabūti, pasigaminti valgyti, pabendrauti. Saugi emociškai ir fiziškai aplinka. Siekiama, kad tai virstų vieta, kur žmogus užmezga kontaktą su socialine darbuotoja, yra padrąsinamas veikti.

Vienas esą gali būti neseniai dirbęs, o dabar susiklosčius nepalankioms aplinkybėms yra lyg tarp žemės ir dangaus. Jam gali reikėti labai mažai – tereikia padėti paieškoti skelbimų ar pastebėti kaip žmogus kalba telefonu, ar jis moka bendrauti su darbdaviu. Jeigu nemoka, tada yra nukreipiamas į kitos socialinės darbuotojos kuruojamą grupę, kad šis ją palankytų.

Didžiajame kambaryje yra televizorius ir vietų prisėsti. Virtuvėlė kiekvienas gali pasigaminti valgyti, išsivirti arbatos. Mažajame kambaryje susirenka norintys nuveikti ką nors papildomai.

„Bandome inicijuoti dirbtuvėles. Su siuvimo mašinomis darbavomės kalėdiniu laikotarpiu vykusioms mugėms. Siuvome krepšelius. Susitarėme, kad pardavę krepšelius dalį pinigų grąžinsime ir žmogui. Keista, tačiau tarp siuvančių buvo daugiau vyrų“, - pasakojo A. Karčiauskienė.

Laikinuose namuose pasitaiko ir vagysčių, bet tai reti atvejai. Kai kurie lankytojai užsuka vagiliauti, bet žmonės greitai įtaria ir išsiaiškina.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų