Vilnius XVII a. viduryje buvo visai kitoks nei dabartinis. Tačiau Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Silva rerum“ apie tų laikų Vilnių sulaukė didžiulio populiarumo, ypač tarp vilniečių. Romanas tapo toks populiarus, kad pagal jį rengiamos ekskursijos.

Requiem dingusiam Vilniui

Ekskursijos maršrutą sudarė pati romano autorė K.Sabaliauskaitė, o ją organizuoja tik Vilniaus turizmo informacijos centras.

Į kelionę pėsčiomis „Silva rerum“ aprašytomis vietomis leidosi ir „Vilniaus dienos“ žurnalistai. Ekskursija prasidėjo Katedros aikštėje, kur grupę smalsuolių pasitiko istorikė gidė Miglė Mikulėnaitė.

„Vilnius daug kartų buvo sugriautas ir vėl atstatytas. Jeigu nusikeltume į XVII a. Vilnių, nepatikėtumėte – jo vaizdas buvo visiškai kitoks. Katedros aikštė, kurioje stovime, atrodė kitaip, – tokiais pastebėjimais ekskursiją pradėjo M.Mikulėnaitė. – Ir tie du romanai “Silva rerum„, anot pačios K.Sabaliauskaitės, – tai requiem tam nebesančiam Vilniui.“

Paskui Miglė papokštavo, kad šis tas iš anų laikų liko ir tai apžiūrėsime. Todėl dabar reikia užsimerkti ir laiko mašina nudundėti atgal – į XVII a. vidurį.

1655 m. – vieni baisiausių metų Vilniaus istorijoje. Kazokai ir Maskvos kariuomenė užpuolė miestą, ir per 17 dienų Vilnius buvo nuneštas nuo žemės paviršiaus. XVII a. viduryje Katedros aikštė buvo visai kitokia vieta. Čia stovėjo Marijos Magdalietės vartai ir tekėjo senoji Vilnelės vaga. Už vartų, Odminių priemiestyje, darbavosi seniausios profesijos atstovės.

Sapiegų Madonos likimas

Paskui įžengėme į Katedrą. Čia, Šv. Kazimiero koplyčioje, vyko romano herojų Jono Kirdėjaus Bironto ir Uršulės Norvaišaitės vestuvės. Ir šioje koplyčioje tada viskas atrodė kitaip. Iš anų laikų išlikęs tik vienas daiktas – nedidelė šv. Kazimiero statulėlė, kur jis – ilgomis ilgomis rankomis tarsi norėtų apkabinti visą pasaulį.

Paskui stabtelėjome prie Dievo Motinos paveikslo – stebuklingosios Sapiegų Madonos. Kodėl jis taip vadinamas? Ilgą laiką paveikslas kabėjo Šv. Arkangelio Mykolo bažnyčioje, kurios fundatorius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, Vilniaus vaivada Leonas Sapiega.

Sakoma, kad vienoje kelionėje po Lietuvą naktį tolumoje kunigaikštis L.Sapiega išvydęs žiburėlį. Privažiavęs arčiau pamatė baigiančią degti bažnyčią. Vienintelis liepsnų nepaliestas daiktas ir buvo tas paveikslas. Kunigaikštis žvilgtelėjo į jį, apsisuko ir nuvažiavo savais keliais. Tačiau pusiaukelėje persigalvojo – apsigręžė, grįžo į degėsių vietą, pasiėmė paveikslą ir parsivežė jį į Vilnių.

Kai buvo pastatyta Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir šalia jos esantis klarisių vienuolynas, pats L.Sapiega ant savo pečių atitempė paveikslą į bažnyčią. Vienuolyno vyresnioji (iš tikrųjų gyvenusi istorinė asmenybė) pradėjo „rinkti“ stebuklus, nutikusius dėl šio paveikslo. Jie būdavo aprašomi. 1671 m. Vilniaus kapitula paveikslą pripažino stebuklingu, o 1750 m. tai pripažino ir Vatikanas. Tapęs stebuklingas paveikslas pritraukdavo pinigų, kurių reikėjo vienuolėms pragyventi.

„Romane aprašomu laikotarpiu – XVII a. viduryje – Lietuvoje buvo du labai garsūs paveikslai – šitas Vilniuje ir Trakų Madona, – pasakojo gidė. – Pamačiusi šį paveikslą, romano herojė Uršulė juo taip susižavėjo ir pasvajojo, kad kada nors ir ją nutapytą taip pakabins ant sienos. Tačiau vėliau sutiko J.K.Birontą, ir tokios svajonės baigėsi.“

Dar XX a. pradžioje, kaip byloja romano autorės matyta fotografija, Sapiegų Madona buvo apkabinėta brangakmeniais, kuriuos jai aukodavo moterys už savo sėkmę. Antrojo pasaulinio karo metais paveikslas dingo kaip į vandenį. Visai netikėtai jis buvo aptiktas Katedros palėpėje susuktas į ritinėlį. Tačiau be deimantų, rubinų, safyrų, topazų.

Paveikslas surado savo vietą Katedroje, prie jo vėl galima melstis.

Vienuolynuose – „dedovščina“

Išėję iš Katedros, patraukėme prie Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios ir klarisių vienuolyno, kur vyksta nemažai romano veiksmo. "Šis vienuolynas nebuvo toks prestižinis kaip benediktinių, kuris yra prie Šv. Kotrynos bažnyčios, – palygino gidė Miglė. – Vienuolės turėjo kuo nors užsiimti.

Be kita ko, jos mokydavo ir neturtingas bajoraites. Taip į vienuolyną galėjo pakliūti žmogus iš gatvės, kuriam buvo galima perduoti meilės laiškelį. Romane aprašyta „dedovščina“ vienuolynuose iš tikrųjų egzistavo."

Bažnyčioje palaidotas L.Sapiega, abi jo žmonos, kiti šeimos nariai. Per 1655 m. kazokų antpuolį bažnyčia ir vienuolynas, kaip ir visas miestas, buvo baisiai nusiaubtas ir apiplėštas, tekėjo kraujo upės ir mėtėsi lavonai. Kazokai plėšė karstus ir iš jų grobė brangenybes. „Tai, kas aprašyta romane, – tiesa, iš tikrųjų tai vyko, – tvirtino gidė. – Vienuolyno kronikose taip pat aprašyta, kas čia dėjosi.“

Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios pastatas išlikęs toks kaip XVII a. Už šios bažnyčios stovėjo vadinamieji Bernardinų vartai. Galima įsivaizduoti, kaip romano herojai Norvaišos pro juos per baisiąją sumaištį pabėgo iš miesto, o po 11 metų – per Kazimierą – pro juos į Vilnių įvažiavo.

Esą už 300 žingsnių nuo vienuolyno vartų stovėjęs mūrinis prancūzo Jono Delamarso namas, kuriame apsistojo į Vilnių grįžę Norvaišos. J.Delamarsas – tai tikras istorinis asmuo, įsikūręs Vilniuje ir čia liejęs varpus. Skaičiuodami žingsnius, atsidūrėme Pilies gatvėje, kur galėjęs būti jo namas. Jau tada Pilies gatvė buvo pati brangiausia, čia gyveno tik turtingi žmonės.

Tuštybės ir puikybės pora

Visai šalia – ir Vilniaus universitetas, ir Ambraziejaus bursa, kur buvo tuomečiai studentų bendrabučiai. Į Vilnių atvykęs Kazimieras Norvaiša, Uršulės brolis, pastebėjo, kad yra dvi studentų gaujos – skusti ir ilgaplaukiai. Jis net neabejojo, kad labiau norėtų prisidėti prie ilgaplaukių – europiečių.

Stabtelėjome ir prie Vilniaus universiteto bibliotekos, kurios puikios senosios knygos vaizdžiai aprašomos romane. L.Sapiegos sūnus – LDK pakancleris, menų mecenatas Kazimieras Leonas Sapiega universiteto Teisės fakultetui buvo užrašęs net 3000 knygų. Šiandien dalis tų knygų – bibliotekoje.

Paskui ieškojome namo, kur nuomojamame bute K.Sabaliauskaitė apgyvendino studentaujantį J.K.Birontą. Butas – prestižinėje vietoje, į jį veda stiklinė galerija, pridengianti nuo pašalinių akių čia besilankančias įvairaus plauko moteris.

"Romano veiksmas vyksta baroko epochoje, kai žmonės daug mąstė apie tuštybę. Kortos, kaukolė, vynas – tai laikinumo ir tuštybės simboliai, būdingi baroko epochai. Pats Jonas Kirdėjus – baroko epochos simbolis. Vaikystėje patyręs sukrėtimą – matęs, kaip jo broliuką užmušė kazokai, vėliau turėjęs problemų su dėde, kuris norėjo visus jo pinigus pagrobti, Jonas Kirdėjus – paženklintas lemties.

Jis bando save iššvaistyti visokiuose susibūrimuose, orgijose, studijuoja retoriką. Bet juk nieko negali būti laikinesnio už ką tik ištartą žodį. Paskui susituokia su Uršule, kuri yra puikybės simbolis. O tuštybė ir puikybė – tiesiog mirtina barokinė porelė", – pasakojo gidė.

Prieš pabaisą – veidrodėliu

Ekskursiją baigėme prie Vilniaus bastėjos, kurios rūsiuose esą anais laikais tūnojęs pabaisa baziliskas, žudęs žmones savo žvilgsniu ir troškęs nekaltų mergelių. Vilniaus tamsuomenė manė: kai žmogus staiga nugriūva ar staiga miršta, į jį būna žvilgtelėjęs baziliskas.

Tačiau nuo bazilisko žvilgsnio esą galima apsiginti. Tereikia su savimi nešiotis veidrodėlį ir lemiamu momentu pabaisai jį atkišti. Kai tik baziliskas pažvelgs į veidrodėlį, žmogui nieko blogo neatsitiks, – pabaisos žvilgsnis esą ją pačią užmuš.

Taip pat baziliską galima nubaidyti rūtų kvapu. Perstatydami bastėją prietaringi darbininkai į rūsius pirmiausia virvėmis nuleido rūtų ryšelių. Bazilisko buveinė esą ir buvusi tame Vilniaus pakraštyje – ar bastėjoje, ar prie Subačiaus vartų, ar miesto budelio namo rūsyje.

„Bazilisko mada buvo populiari nuo XV iki XVIII a. Paskui jis kaip ir dingo. Jo žūties istoriją K.Sabaliauskaitė aprašo antroje romano dalyje, – pasakojo M.Mikulėnaitė. – Tačiau baziliskas atgimsta vis kitokiais būdais. Vilniaus universiteto fizikai dar ir šiandien rengia “Fidi„ šventę – konstruoja pabaisą drakoną, traukia į Filologijos fakultetą, kur drakonas nori suryti gražiausią filologę. Romane aprašomas inžinierius Fridrichas Getkantas – iš tikrųjų istorinė asmenybė. Manoma, kad jis statė Vilniaus bastėją. Romane minimi tikri jo gyvenimo faktai.“

Naujas ekskursijos žanras

Pačiai M.Mikulėnaitei patinka vesti „Silva rerum“ ekskursijas. Gidė jų turėjo apsčiai, kad net jau nebeskaičiuoja. „Tos ekskursijos specifika visiškai kitokia – ji vyksta pagal romaną. Reikia žmonėms ir aprašytas vietas parodyti, ir jose romaną pacituoti, kad aprašomus įvykius prisimintų – kad žmogus pasijustų einantis tomis vietomis kaip romano herojus“, – aiškino M.Mikulėnaitė.

„Knygų apie Vilnių labai daug prirašyta. Gal rimtesnių, gal geresnių – apie jo architektūrą, istoriją. Tačiau liaudžiai reikia tokios kaip “Silva rerum„ – istorinio romano. Todėl labai gerai, kad atsirado naujas ekskursijos “žanras„ – pagal knygą“, – tai gyrė ekskursijoje dalyvavusi „Novaturo“ gidė Guoda Gražulytė.

Kai ties bastėja Miglė paprašo ekskursantų pateikti klausimų, vienas pagrindinių būna toks: „Kada bus ekskursija pagal antrąją romano dalį?“