Smūgis akademinei visuomenei. Lieka galioti Generalinės prokuratūros išaiškinimas – mokslo darbų rašymas ir pardavimas studentams yra ekonominės veiklos rūšis, kuri Lietuvoje nėra draudžiama. Kitaip tariant, diplominių darbų pardavimas – atviras kvietimas naudotis klastotėmis.

Apnuogino ydą

Mykolo Riomerio universiteto (MRU) studentės ir jai baigiamąjį darbą parašiusios kompanijos ginčo nagrinėjimas teisme viešumon iškėlė į moralės normas sunkiai telpantį faktą – Lietuvoje galima legaliai rašyti ir pardavinėti mokslo darbus.

Nekokybišką darbą nusipirkusi ir dėstytojams pateikusi studentė kreipėsi į teismą dėl sutarties nevykdymo. Teismas sandorį pripažino negaliojančiu, todėl studentei grąžinti 1,5 tūkst. litų, kompanijai – mokslo darbas.

MRU studentės atžvilgiu pasielgė kategoriškai – ji buvo pašalinta iš universiteto. Bylą nagrinėjęs teismas informavo prokurorą apie, kaip įtariama, nusikaltimo požymių turinčią įmonės, kuri rašė ir pardavė darbą, veiklą. Deja, ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas.

Teisėta veikla

Pareigūnai išsiaiškino, kad nėra teisės akto, draudžiančio rašyti mokslo darbus. Panašų išaiškinimą jau anksčiau buvo pateikusi Generalinė prokuratūra. Teisėsauga rašto darbų rašymą ir pardavimą studentams prilygina ekonominei veiklai ir pripažįsta, kad už tai negresia jokia atsakomybė.

Viešojoje erdvėje savo paslaugas: magistro ir bakalauro, su retomis išimtimis – ir smulkesniems darbams atlikti – siūlančios bendrovės iškėlė pergalės vėliavą. Galų gale juk jos savo paslaugas pateikia kaip konsultaciją ir pagalbą. Tik vėliau nurodoma darbo kaina, kuri svyruoja nuo 2,5 iki 5 tūkst. litų. Kai kuriais atvejais taikomos nuolaidos.

Klientų atsiliepimai įkvepia pardavėjus: „Kaip ir žadėjote, gavau 8. Ačiū. Iki malonaus bendradarbiavimo.“ Suprask, kita aukštoji mokykla bus taip pat lengvai įveikta. Komentarai dėl darbų rašymo ir pardavimo muša į vienus vartus: „Kova su vėjo malūnais. Prostitucija Lietuvoje draudžiama, tačiau niekas nedraudžia erotinių masažų.“

Tragikomiška situacija

Ar verta kvaršinti galvą rašant diplominį darbą, jei banko sąskaitoje yra vienas kitas tūkstantis litų? Siekiančiam gauti diplomą belieka tik deramai išsirinkti, kuri firma už jį atliks tavo kelerių mokslo metų ataskaitą.

„Nenormali situacija. Visi skėsčioja rankomis, pripažįsta, kad yra blogai, ir nieko nedaro. Čia turi veikti tos institucijos, kurios turi kompetencijos. Tai, kad čia yra viešas interesas, akivaizdu“, – įsitikinęs Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros vedėjas profesorius Vytautas Mizaras.

Viešąjį interesą mūsų valstybėje gina prokuratūra. Ji savo poziciją jau išsakė tolerantiškai. „Teisės požiūriu tai negali būti toleruotina ir normali situacija. Civilinių santykių prasme veiksmai, kuriais susitariama už asmenį parašyti darbą, kuris reikalingas studijų tikslais, yra neteisėti“, – kategoriškai vertino teisininkas.

Aiškūs pažeidimai

Profesorius V.Mizaras baksnoja į Mokslo ir studijų įstatymą. Jis numato, kad studijose studentas dalyvauja asmeniškai. Tai reiškia, kad jokie atstovavimai, tarpininkavimai arba paslaugų pirkimas nėra galimi. Tarsi savaime suprantamas dalykas, kad studentas pats turi vykdyti visus įsipareigojimus.

Klastotės ar plagijavimo požymių teisėsauga tokioje veikloje taip pat neįžvelgė. Nors Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas aiškiai nurodo, kad autorių asmeninės neturtinės teisės kitiems asmenims neperduodamos. Jos nepriklauso nuo autorių turtinių teisių, lieka jiems ir tais atvejais, kai turtinės teisės perduodamos kitiems asmenims. Paprasčiau – net ir parduoto darbo autorius lieka tas, kuris tą darbą rašė.

„Dar viena svarbi priežastis: atvira prekyba baigiamaisiais darbais griauna vieną pagrindinių visuomeninių vertybių – sąžiningumą“, – pabrėžė V.Mizaras. Profesorius kartojo, kad ši problema yra viešasis interesas. Baigiamųjų darbų rašymas ir pardavimas griauna pasitikėjimą aukštosiomis mokyklomis.

Nesuvokiamas neveiksnumas

Teisės profesorius V.Mizaras stebisi teisėsaugos arba valstybės institucijų, Švietimo ir mokslo ministerijos argumentais, esą Administracinių teisių kodekse ar Baudžiamajame kodekse nėra numatyta atsakomybės už mažiausiai du įstatymus pažeidžiančią veiką.

Pasak profesoriaus, Baudžiamajame kodekse numatytas nusikaltimas už vertimąsi ūkine komercine veikla neturint licencijos ar leidimo, kitokiu neteisėtu būdu. „Tai argi rašto darbų rašymas ir pardavimas nepatenka į sąvoką “kitokiu neteisėtu būdu„, kurį draudžia jau bent du įstatymai? Jei pažeidžiami Autorinių teisių ir Švietimo ir mokslo įstatymai, ko dar trūksta? Aš manau, kad tai elementarios logikos trūkumas“, – rėžė V.Mizaras.

„Kodėl nė viena valstybės institucija, o gal netgi ir pati Generalinė prokuratūra, gindama viešąjį interesą, nesiima jokių veiksmų? Ar valstybei naudinga tai? Gal tokia veikla duoda pelno ir pridėtinės vertės mokesčius? Būtų absurdas, jeigu tokie mano argumentai būtų rimtai vertinami, – tai parodytų mūsų degradavimo lygį. Aš nesuprantu kodėl niekas nieko nesiima“, – piktinosi profesorius.

Komentarai

Prof. habil. dr. Petras Baršauskas

Kauno technologijos universiteto rektorius

Kaip dažniausia gyvenime, taip ir čia yra dvi pusės: teisinė ir moralinė. Man labai skaudu girdėti, kad teisės aktai nepažeisti. Esu kategoriškai prieš rašto darbų pirkimą ir pardavimą. Mes iškelta galva bet kokio plagijavimo, padirbinėjimo, nusirašinėjimo netoleruojame. Juk žmogus ne pats rašo, ne pats mąsto. Kažkas rašo, parduoda, ir tas, kuris nusiperka, gauna kvalifikacinį laipsnį. Taip būti negali.

Na, galbūt galima būtų eiti į tokį kompromisą, kad užsisakytų kokį sociologinį tyrimą. Yra užsienio pavyzdžių, kai žmogus gerai apgalvoja savo darbo idėją ir techninį darbą atiduoda kažkam padaryti, bet tik po to, kai pats esi pagrindinės minties autorius, idėjos autorius.

Tai ligotos visuomenės problema. Daliai visuomenės garbės sąvoka suprantama taip, kad jeigu tu apgavai, tu – gudruolis, o kitai daliai tai – žema ir gėda. Todėl vardiklį labai sunku surasti. Visuomenė turi pribręsti. Visuomenei įstatymo, tvarkos, moralinių nuostatų laikymasis turi būti šventas dalykas – tada būtų labai paprasta.

Mūsų universitetas nėra išskirtinis. Turime tokių problemų. Ir bandome kovoti, tačiau tai nėra lengva. Vien griežta kontrole šitos partijos nelaimėsi. Čia turi būti kompleksas visų dalykų . Egzaminas turi būti toks, kad studentai nenusirašytų. Vadinasi, kad dėstytojas turi pateikti tokį klausimą, kad studentas, naudodamasis visa įmanoma literatūra, turėtų tą atsakymą išmąstyti per savo kritinį požiūrį.

Prof. Zigmas Lydeka

Vytauto Didžiojo universiteto rektorius

Rašto darbų pardavimas ir pirkimas nekuria visuomenės gėrybės, todėl tai neturėtų būti toleruojama ir įvertinta įstatymais. Kol valdžia to nesuvoks ir nepadės tokios veiklos įvertinti kaip netoleruotinos, tol tik sieksime teisingo mąstymo.

Kai atkūrėme Vytauto Didžiojo universitetą, atsimenu užsieniečių dėstytojų požiūrį – egzaminas ar baigiamasis darbas yra paskutinis šansas studentui suvokti, ar jis tikrai viską suprato. Tai yra mąstymo dalis. Pas mus kol kas to dar nėra. Gal diplomą gauti kai kam yra svarbiau nei įgyti žinių.

Mūsų universitete toks dalykas aiškiai netoleruojamas. Yra buvę vienas kitas atvejis. Nebuvo leista baigti diplominio, sustabdytas gynimas, neišduotas diplomas, kai pastebėjome, kad darbą rašė ne pats studentas. Darbo vadovas yra pirmas žmogus, kuris kontroliuoja, kaip dirba studentas, jam turėtų kilti kokių nors įtarimų. Darbo vadovas mato eigą ir mato, ar pats studentas daro darbą, ar ne pats. Neįmanoma nepastebėti.

Universiteto viduje atrankos būdu pasitikriname darbus, tačiau visos Lietuvos mastu nėra bendros sistemos. Yra mėginama sukurti tokią sistemą. Baigiamajam darbui – pritaikyti tam tikrą programą, kuri pasakys, ar tai plagijuotas darbas, ar originalus.

Prof. habil. dr. Remigijus Žaliūnas

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto rektorius

Situacija neįprasta ir netoleruotina. Viešumas, ko gero, būtų geriausia priemonė šiai blogybei išgyvendinti. Diplominių darbų rašymas, pardavimas ir įsigijimas – nemaža problema. Tikiuosi, kad bręstant visuomenei šis reiškinys turėtų išnykti.

Blogiausia, kad tai – nekontroliuojamas reiškinys. Pati veiksmingiausia priemonė būtų keisti teisinę bazę, kuri draustų tokią veiklą. Kadangi įstatymas būtų taikomas specifinei sričiai, o parengti teisės aktus specifinei sričiai, ko gero, nėra labai paprasta, todėl dabar ir susidarė tokia situacija. Bet kas pritartų, kad norėtųsi griežtesnio teisinio išaiškinimo.

Kai mums pavyksta pagauti nesąžiningą studentą, Lietuvos sveikatos mokslų universitete visi žino, kad bus sustabdytos to studento studijos vieniems metams. Per tuos metus jam patariama pakalbėti su savimi ir suprasti savo klaidą. Ko gero, nubausti visam gyvenimui būtų nekatalikiška. Nežiūrint to, kad yra gana griežta bausmė, mes kasmet svarstome nesąžiningų studentų elgesį ir stabdome jų mokslo programas.

Mūsų studijų programos ilgos ir studentas vertinamas pagal visą mokymosi procesą, o ne pagal atskirus darbus, todėl eliminuoja galimybę studijuoti tik egzaminui ar diplominiam darbui. Tokią sistemą taiko užsienio aukštosios mokyklos ir tai galima laikyti nesąžiningų studijų prevencija.