Ką mano naujasis Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų vadovas gydytojas ir mokslininkas prof. dr. Feliksas Jankevičius? "Jokių lenktynių tarp ligoninių negali būti. Civilizuoti žmonės stengiasi bendradarbiauti, o ne kariauti", – "Vilniaus dienai" sakė jis.

– Konkurencija tarp Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų ir Kauno sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų, apie kurią kalbama jau daugelį metų, egzistuoja? Ji naudinga?

– Konkurencija naudinga, nes ji skatina tobulėti. Tačiau ne kažkokie įtempti santykiai, įtemptas bendravimas. Tas senas varžytuvių tarp Vilniaus ir Kauno tradicijas apskritai reikia laužyti. Konkurencija turėtų būti gerąja prasme, bet jokiu būdu nesukelti kažkokio antagonizmo ir priešpriešos. Mes, Lietuva, esame tokie maži, kad turėtume didžiuotis viskuo, ką turime savo šalyje, visais pasiekimais bet kurioje srityje, taip pat ir medicinoje.

Todėl mes su Kauno klinikų vadovu prof. dr. Renaldu Jurkevičiumi jau sutarėme laužyti tas įsisenėjusias "tradicijas" ir esame sutarę gerinti bendradarbiavimą, mokslinį ir visokį kitokį, tarp dviejų pagrindinių universitetų ligoninių. Manau, tai yra labai svarbu – jeigu mes derinsime savo planus ir suremsime pečius spręsdami tiek klinikinius, tiek administracinius ir mokslinius klausimus, galėsime kur kas greičiau išspręsti daugybę problemų.

Santaros klinikų nuotr.

Jokių lenktynių tarp ligoninių negali būti. Nepamirškime, kad visi dirbame tam pačiam tikslui – Lietuvos žmonėms, ir jeigu viena įstaiga turi ko iš kitos pasimokyti, reikia tuo tik džiaugtis ir stengtis tą jų patirtį įsisavinti. Taip elgiamasi civilizuotoje visuomenėje. Priešprieša, kurios pagrindas – tik liguistos ambicijos, yra nesubrendusios visuomenės požymis. Civilizuoti žmonės stengiasi bendradarbiauti, o ne kariauti.

– Esate vienos didžiausių šalies gydymo įstaigų vadovas. Ar tai, jūsų manymu, daugiausia, ko gali pasiekti gydytojas per savo karjerą?

– Tai yra, be jokios abejonės, atsakingos pareigos, bet tikrai nemanau, kad tai turėtų būti visų gydytojų siekiamybė. Taip pat kaip ir ne kiekvieno gydytojo siekiamybė yra dirbti universiteto ligoninėje. Yra puikių, nuostabių gydytojų, aukšto lygio profesionalų, kurie nenori dirbti mokslinio darbo, nes tam reikia skirti nuo savo tiesioginių pareigų – klinikinio darbo – liekantį laiką, vadinasi, aukoti savo laisvalaikį. Ir aš tikrai gerbiu tuos žmones – jie skiria laiką tobulinti savo profesinę kvalifikaciją, kyla karjeros laiptais savo profesinėje srityje. Bet universiteto ligoninė yra kas kita. Jeigu mes kalbame apie mokslo ir klinikinio darbo derinimą, vadovavimas universiteto ligoninei šioje srityje yra labai aukšta pozicija.

– Santaros klinikų vadovu esate išrinktas penkeriems metams. Kokios bus Santaros klinikos, baigiantis jūsų kadencijai?

– Manau, Santaros klinikos tikrai išlaikys savo lyderystę Lietuvos medicinoje, ir tik dar labiau sustiprės, nes yra inicijuota be galo daug naujų veiklų, tarptautinio bendradarbiavimo projektų. Čia sukoncentruotas Lietuvos medicinos elitas, yra toks proto, intelekto potencialas, kuris išsiskleis visa savo jėga ir pagerins situaciją daugelyje medicinos sričių, pakels sveikatos priežiūrą į dar aukštesnį lygį. O aš stengsiuosi padaryti viską, kad šios ligoninės vaidmuo Lietuvos medicinoje būtų ne mažesnis nei dabar.

– Kada ir kodėl nusprendėte tapti gydytoju?

– Man visados buvo artimi biologijos mokslai, būdamas vaikas domėjausi gyvūnų pasauliu, ir visada maniau, kad mano ateitis bus susijusi su gamtos mokslais, bet ne su matematika ar fizika.

O dar šalia visada turėjau žymų gamtininką, savo dėdę Karolį Jankevičių – ilgametį Botanikos instituto direktorių, žurnalo "Mokslas ir gyvenimas" vyriausiąjį redaktorių. Su juo konsultuodavausi įvairiais klausimais, jo pavyzdžiu norėjau sekti. Jis paragino mane rinktis tokią sritį, kur veiklos rezultatas labiau matomas, nes išsaugoti gyvūnų ar augalų rūšį yra svarbu, bet pagydyti žmogų yra dar svarbiau, ir greičiau matysi savo darbo rezultatą.

Mes, Lietuva, esame tokie maži, kad turėtume didžiuotis viskuo, ką turime savo šalyje, visais pasiekimais bet kurioje srityje, taip pat ir medicinoje.

Ir įstojęs studijuoti medicinos aš tikrai niekada nesigailėjau, nes tas matomas rezultatas, tavo darbo vaisius – ligonio pasveikimas – yra labai svarbus. Dirbant administracinį ar mokslinį darbą taip greitai to rezultato nesimato, nes čia reikalingas ilgai trunkantis, atkaklus, nuoseklus darbas. O kai operuotas ligonis po penkių parų pasveiksta ir važiuoja namo, apima baigtinio darbo pasitenkinimas. Beje, ir visuose kituose darbuose man norisi greitai pamatyti rezultatą – čia gal toks chirurginis požiūris.

Vis dėlto aš esu ir gydytojas, ir mokslininkas, savo karjeroje vienodai dėmesio skiriu tiek klinikiniam, tiek moksliniam darbui. Mokslo srityje mes vykdome labai ilgai trunkančius projektus, kartais net nežinodami, ar rezultatas bus teigiamas, ar mes tikrai pasieksime tą tikslą, kurį buvome išsikėlę. Tačiau tai yra intelektualus darbas, kuris taip pat yra labai svarbus, nes, norint geriau pažinti ligą ir pasiekti geresnių rezultatų ją gydant, būtina gilintis, o gilintis galima tik atliekant mokslinius tyrimus, siekiant greitesnio inovacijų atėjimo iki ligonių. Tokią galimybę ir suteikia darbas Vilniaus universiteto ligoninėje, nes tokia yra universiteto ligoninės misija.

– Ar administracinis darbas netrukdys dirbti tiek mokslinio, tiek klinikinio darbo?

– Tikrai taip, administracinis darbas yra visiškai kita sritis. Bet universiteto ligoninėje didelis dėmesys skiriamas visoms šioms sritims – administraciniam, moksliniam darbui ir inovacijoms. Tai yra universiteto ligoninės misija – per mokslinį darbą, per aukščiausio lygio sveikatos paslaugų teikimą skubinti inovacijų atėjimą iki paciento. Kito kelio nėra. O tos inovacijos šiais laikais yra labai sudėtingos. Tai dažniausiai arba be galo sudėtinga technologija, medicininė aparatūra, arba dar gilesnis ligos pažinimas per molekulinę biologiją, per genų sandarą. Gilinantis į šiuos dalykus, atliekant tyrimus, inovacijas galima greičiau pritraukti iki mūsų kasdienio klinikinio darbo.

Tad tokia universiteto ligoninės specifika – sujungti šias tris skirtingas sritis, kad jos sėkmingai komponuotų, sinergiškai veiktų.

Tiesa, dažnai diskutuojama, kas geriausiai gali vadovauti tokiai milžiniškai ligoninei. Galbūt tai turėtų būti administratorius, kuris visiškai neturi medicininių žinių, bet yra toli pažengęs vadybos srityje? Tačiau, mano manymu, tai turėtų būti klinicistas, mokslininkas, kuris turi ilgametę klinikinio ir mokslinio darbo organizavimo patirtį.

– Dar ne taip seniai buvo svarstoma, ar jaunieji medikai, baigę studijas, neturėtų važiuoti padirbėti į provinciją ir taip pagelbėti rajonų ligoninėms, kur specialistų trūksta. Ką apie tai galvojate?

– Kad tai būtina, nesakyčiau. Tačiau verta. Ir rajonų ligoninėse reikalingi aukšto lygio profesionalai, kurie parengti pagal šiuolaikiškus, modernius mokymo metodus universiteto ligoninėse rezidentūros metu. Šiais laikais po penkerių metų rezidentūros jie jau būna aukšto lygio specialistai, įvaldę šiuolaikiškus diagnostikos ir gydymo būdus. Jei po tokio paruošimo medikai vyktų į rajonus ir pakeltų rajoninės ligoninės lygį, tai būtų naudinga ir šaliai, ir to regiono gyventojams. Tad tokį jaunų medikų sprendimą aš labai sveikinčiau.

Tačiau, kaip minėjau, ne visi gydytojai siekia mokslinės karjeros. Tad tie žmonės, kurie nori tobulėti savo profesinėje srityje ir apsiriboti vien tik klinikiniu darbu, tikrai gali tą daryti rajono ligoninėse. Tos ligoninės gerai aprūpinamos, o kad galėtum taikyti modernų gydymą, visų pirma reikia turėti žinių, būti gerai pasiruošusiam ir informuoti ligoninės administraciją apie tai, kokie šiandien yra gydymo meno aukščiausi standartai. Aš manau, kad tokiam inovatyviai nusiteikusiam jaunam gydytojui kiekvienos ligoninės administracija stengsis sudaryti sąlygas įgytas žinias pritaikyti būtent toje ligoninėje, tame rajone, gydant to rajono žmones.

Yra dar ir kitas aspektas – gyvenimo sąlygos ir kokybė rajone yra neabejotinai geresnės nei, tarkime, sostinėje ar kuriame kitame Lietuvos didmiestyje. Jauniems medikams dabar yra visos galimybės pasirinkti darbui ir gyvenimui gražų rajoną su gražia gamta, kur gyvenimas šeimai ir vaikams būtų malonesnis, sveikesnis, kur nebūtų šurmulio, nuolatinių kamščių, automobilių judėjimo, oro užterštumo. Lietuva graži savo miesteliais – ten yra Lietuvos grožis. O jeigu dar darbo sąlygos puikios… Ko veržtis į tuos didmiesčius?

Žinoma, kitas reikalas, jeigu žmogus planuoja savo mokslinę karjerą. Gana daug mūsų rezidentų dabar dar rezidentūros metu stoja ir į doktorantūrą, lygiagrečiai pradeda ir mokslinę karjerą. Toks yra vakarietiškas standartas. Tiems žmonėms, žinoma, reikėtų orientuotis į universitetų ligonines.

– O jums pačiam teko padirbėti mažoje ligoninėje?

– Ne. Mano darbas nuo karjeros pradžios buvo susijęs su moksliniu darbu, aš daugelį metų dirbau Nacionaliniame vėžio institute. O lygiagrečiai dirbti mokslinį ir klinikinį darbą aš buvau "užprogramuotas", kai ketverius metus dirbau klinikiniu tyrėju Urologijos klinikoje Heinricho-Heinės Diuseldorfo universitete (Vokietija). Egzistuoja specifinė Europos universitetų ligoninių sistema, kuri turi savo misiją, savo vystymosi kelius, ir Vokietijoje aš buvau ypač stipriai "infekuotas" šiomis idėjomis.

Tai buvo 1990-ųjų vidurys. Europoje jau tais laikais buvo aišku, kad onkologijos ir dar daugelio medicinos sričių ateitis susijusi su molekuline biologija, todėl mes turime gilintis į genetiką, ir klinicistas, kuris neturi šių pagrindų, bent jau onkologijos srityje, dirba paviršutiniškai. Mes Lietuvoje tuo metu neturėjome nei taikinių vaistų, nei modernios, šiuolaikinės imunoterapijos; tai šiandien jau yra kasdienybė, kasdienis darbas. Manau, kad greitai ateis laikas, pavyzdžiui, onkologijoje, kai gydysime onkologines ligas ne pagal jų lokalizaciją, o pagal jų mutacijas, pagal naviko mutacijų spektrą. Tai bus nauja klasifikacija, kuri leis visiškai kitaip, daug tiksliau, atrinkti ligonius tam tikrai taikinių arba imunoterapijos gydymo rūšiai.

Jie turi pakeisti senąją kartą, kad medicina eitų pirmyn ne mažais žingsneliais, o dideliais žingsniais.

– Jauni medikai dažnai skundžiasi, kad senoji medikų karta nelinkusi "užleisti vietos" jaunimui.

– Jeigu tokios tendencijos yra, jos labai blogos. Vyresnės kartos užduotis – perduoti sukauptas žinias jaunimui, o jie, šiomis pasinaudodami, turi žengti į priekį. Ir jaunimas tikrai tą daro. Jie yra geresni už mus, jie protingesni, jie turi daug daugiau informacijos, nei mes turėjome, jie valdo visą pasaulio informaciją vieno mygtuko paspaudimu, jie kalba keliomis užsienio kalbomis, jie yra smalsūs, jie yra laisvi žmonės. Negana to, jie turi tokias galimybes tobulintis, apie kurias mes net pasvajoti negalėjome. Sakyčiau, šiems žmonėms turi būti žalia šviesa visur, o vyresniosios kartos pareiga – stengtis maksimaliai identifikuoti perspektyviausius žmones, juos globoti ir skatinti eiti į priekį. Jie turi pakeisti senąją kartą, kad medicina eitų pirmyn ne mažais žingsneliais, o dideliais žingsniais.

– Esate vilnietis, gimęs, augęs ir visą gyvenimą pradirbęs Vilniuje?

– Taip jau likimas lėmė. Gimiau, augau, gyvenau ir gyvenu Vilniuje. Myliu šį miestą. Kai kurie sako – nuobodu, visą gyvenimą ten pat. Tačiau tas meilės gimtajai šaliai ar gimtajam miestui jausmas yra labai stiprus. Pajutau tai, kai su šeima gyvenau Vokietijoje. Turėjau konkrečių tikslų, žinojau, kad išvažiavome tik kuriam laikui, kad sugrįšime, tačiau nostalgija kankino smarkiai. Išvykus ilgesniam laikui ta namų trauka tampa labai apčiuopiama. Tad ir tiems, kurie emigruoja iš Lietuvos, nežiūrint didesnių atlyginimų, geresnių sąlygų, gyventi svetur nėra taip jau paprasta. O dar tas ilgesys – savo aplinkos, savo artimųjų, savo bendruomenės.

Aš myliu Vilnių, kuris visko yra matęs, daug patyręs, bet toks mielas, savas. Jis yra kažkuo ypatingas, specifinis, gal todėl apdainuotas žymių poetų bei rašytojų. Bet, žinote, man taip pat malonu pereiti ir Kauno senamiestį, aš mielai keliauju po Lietuvą, nes turime gausybę nuostabių vietų, ne viską net ir matęs esu. Vis dar planuoju tas spragas užpildyti.

Vilniaus transporto kamščiai – atskira kalba. Tai erzina. Todėl miesto vadovams būtina galvoti ir kalbėti apie tai, kaip situaciją pagerinti. Patogaus viešojo transporto klausimas yra labai svarbus. Susisiekimą su Santariškių miesteliu būtina pagerinti – pacientai turi be problemų atvykti į gydymo įstaigas. Automobilių parkavimo problemas mes mėginame spręsti, tai vyksta. Tačiau jei būtų pagerintas susisiekimas, gal daugiau medikų į darbą važiuotų viešuoju transportu, o tada lengviau būtų ir pacientams automobilius pasistatyti. Tai jau seniai yra padaryta didžiausiuose Europos miestuose – žmonės važiuoja į darbą viešuoju transportu, nes jiems taip pigiau, patogiau ir greičiau, negana to, tausojama aplinka.

Geriausiai pailsiu aš, be abejonės, namie. Turime šunį, su kuriuo reikia daug vaikščioti, netoliese miškas – ko daugiau reikia? O atostogų metu man patinka kažkur išvykti, pakeliauti, kažką naujo pamatyti. Kelionės yra mano pomėgis – aš norėčiau dar daug ką pamatyti ir pasaulyje, ir Lietuvoje.