Vilniaus universiteto vaikų ligoninės medikai mano, kad jiems planuojamos reformos - klaida. Apie tai kalbamės su Sveikatos apsaugos ministerijos viceministre Nora Ribokiene.

Vilniaus universiteto vaikų ligoninės medikai ir administracijos darbuotojai mano, kad jų prijungimas prie Santariškių klinikų bus klaidingas žingsnis ir teigia nesuprantantys, kokią tai duos naudą. Ką galėtumėte jiems atsakyti?

Siekis apjungti Santariškėse esančias ligonines į bendrą junginį nėra jokia naujiena. Daug ministerijos vadovybių to siekė, nes matome naudą pacientui, ypatingai dabar, sunkmečio sąlygomis. Po šių įstaigų sujungimo atsilaisvintų tiek žmogiškieji resursai, tai yra, medicinos profesionalai, tiek lėšos. Tie pinigai leistų daugiau pacientų gauti reikiamas paslaugas, pagerintų paslaugos kokybę ir jei ne padidintų, tai bent nemažintų medikų atlyginimų.

Akivaizdus pavyzdys –  viena iš klinikų turi pasaulinio lygio laboratorinės diagnostikos įrangą, kuria būtų galima atlikti tyrimus visoms gydymo įstaigoms esančioms Santariškėse, ir ne tik joms. Jei tie tyrimai būtų centralizuoti, kai kurie atpigtų dvidešimt kartų. Lygiai tas pats liečia branduolinę mediciną, radiologinius tyrimus, medžiagų instrumentų centralizavimą, viešuosius pirkimus, pacientų maitinimą ir taip toliau. Šiandien turime problemą, kad ypatingai brangios diagnostinės aparatūros naudojamos absoliučiai neracionaliai. Vienoms gydymo įstaigoms trūksta specialistų, jos pradeda vilioti anapus gatvės esančius medikus, gauname iškreiptą nesveiką konkurenciją, dėl kurios nukenčia pacientas.

VUVL iki šiol su kitomis įstaigomis bendradarbiaudavo sutarčių pagrindu. Kodėl šis būdas nebe tinkamas?

Teko kalbėti su visų įstaigų, esančių Santariškių gatvėje, vadovais. Bendradarbiavimas dabar dažnai vyksta asmeninių kontaktų, geranoriškumo arba ėjimo pro užpakalines duris principu. Apjungus įstaigas būtų visiškai aišku juridiškai, kaip pasidalinti specialistais, bendra įranga ir taip sutaupyti pinigų savo gydymo įstaigai.

Tačiau ar vaikų ligoninei nereikėtų taikyti išimčių? Medikai teigia, kad vaikų gydymui reikalinga kitokia technika, kiti specialistai, todėl apjungimas jiems netinka.

Girdėjau motyvus ir kitokius. Kaip tik, kai operuojami vaikai, apjugus įstaigas nebūtų problema išsikviesti specialistų iš suaugusiųjų ligoninės. Pavyzdžiui, kai operuojant mergaitę, prireikia ginekologo. Į ką mes žiūrėsime, ar į pozityvią pusę, kokia bus nauda, ar mes tik baiminsimės pokyčių. Sistema tiek metų nebuvo apjungta, nes žmonės, kiekviena ligoninė manė, kad jie yra išskirtiniai. Mums jokia naujiena, kad žmonės sugalvoja motyvus, turi palaikymo komandą, kurie randa daug minusų ir baimių. Tai -sena kaip pasaulis idėja.

Ar neatsitiks taip, kad finansavimas, įvairių įstaigų skiriamas vaikams, iš tikrųjų jų nepasieks?

Tai ir yra tas baimių fenomenas, apie kurį kalbu. Kalbame apie patį principą, kodėl reikia jungtis, ir kas bus sutaupyta. Kaip bus finansuojama, kokie modeliai parinkti, šiandien atsakymo neturime. Pirmą žingsnį link struktūrinės reformos žengėme , žinodami, kad jis teisingas ir geras, o baimes, kas bus po to, kai ateis laikas, spręsime, kalbėsime, tarsimės.

Kaip atsirenkate, kurias įstaigas palies reforma? Kodėl, pavyzdžiui, Žalgirio klinika lieka savarankiška?

Jei girdėjote, reformą darome 3R: respublikinės, regioninės ir rajono ligoninės. Šiandien galime aiškiai pasakyti, kad mes matome 11 respublikinių ligoninių. Tai yra Kauno ir Vilniaus niverstitetinės ligoninės, penkių didžiųjų miestų daugiaprofilinės ligoninės ir specializuotos ligoninės. Žalgirio klinika patenka į tą specializuotų ligoninių kategoriją kaip respublikinė odontologijos klinika.

Ar yra atlikti skaičiavimai, kiek tokios pertvarkos leis sutaupyti?

Imant visą struktūrinę reformą Lietuvoje per metus būtų arti 400 mln litų.