Medinės Lietuvos sinagogos. Nuo tada, kai čia rinkdavosi žydai, jos neatpažįstamai pasikeitė, suklypo. Viena jų prieš kelis mėnesius virto griuvėsių krūva. Slogi nykstančio paveldo paroda atvėrė duris sostinėje.

Vienos sinagogos vaizdai

Trupantys, nuo laiko pajuodę rąstai, asbestinio šiferio stogai, išdaužyti langai. Bažnyčia – tai žmonės. Sinagoga taip pat. Be žmonių maldos namai – tai tik pastatas, kurio griūtis – laiko klausimas. Šių žodžių teisingumu galime įsitikinti apsilankę Vilniaus rotušėje vykstančioje medinių Lietuvos sinagogų nuotraukų parodoje.

Parodos organizatorius ir sumanytojas – Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas. Fondo vadovas Daumantas Levas Todesas pats pasiėmė fotoaparatą į daugiau nei pusmetį fiksavo medines sinagogas.

Dviejuose Rotušės aukštuose galima išvysti devynių – daugmaž pusės Lietuvoje vis dar išlikusių – medinių sinagogų atvaizdus. Nuotraukose užfiksuotos Žiežmarių, Laukuvos, Troškūnų, Sedos, Tirkšlių, Kurklių, Rozalimo, Alantos, Pakruojo sinagogos. Pastaroji laikoma seniausia ir vertingiausia medine sinagoga.

Parodos pavadinimas – „Kadišas Lietuvos medinėms sinagogoms“. „Kadišas“ jidiš kalba reiškia „malda“.

„Ši paroda – drauge ir mūsų fondo veiklos ataskaita, mūsų planai ateičiai“, – teigė D.L.Todesas.

Daugiausia dėmesio – Žiežmariams

Visas pirmas Rotušės aukštas skirtas vienai sinagogai. Įvairiai – iš išorės, vidaus, šonų – nufotografuota patalpa yra ryškus pavyzdys, kaip sinagoga virto tiesiog pastatu. Laikas ir žmogus padarė taip, kad maldos namus įžvelgti net nuotraukose beveik neįmanoma. Jei ne aprašymas, atrodytų, kad tai tiesiog eilinio griūvančio statinio fragmentai.

Antrame aukšte ekspozicija įvairesnė. Čia demonstruojamos aštuonių sinagogų nuotraukos, o virš stilizuoto židinio padėta praėjusių metų pabaigoje sugriuvusios Sedos sinagogos medinės sijos dalis. Specialiai ne chronologiškai sudėlioti vaizdai sukelia slogią atmosferą, kurią sustiprina pateikti aprašymai.

„Štai Troškūnų sinagoga iki šiol paversta keturių butų gyvenamuoju namu. Ir jos likimas ne blogiausias – kitose vietovėse sinagogų pastatai sovietmečiu buvo paversti sandėliais, fermomis, kiaulidėmis, buvo sunaikintas jų interjeras. Tai, kad pastatas buvo maldos namai, liudija tik arkiniai langų elementai“, – teigiama parodos aprašymuose.

Atspindi architektūros raidą

Svarbus medinių sinagogų nuotraukų aspektas – galimybė ne tik suprasti Lietuvos žydų kultūros tradiciją, bet ir susipažinti su Lietuvos architektūros ypatumais. Tuo metu, kai Lietuvoje vis dar buvo statomos medinės sinagogos, Europoje jos jau buvo tapusios atgyvena.

„Lietuvos žydai buvo konservatyvūs, o religija ir religiniai pastatai – tai ta sritis, kur archajiškumas išsilaiko itin gerai“, – pabrėžė D.L.Todesas.

Netoli Anykščių 1935 m. pastatyta sinagoga primena geriausiu atveju XIX a. statinį. Kitos, XIX a. statytos, sinagogos išsaugojo dar senesnių pastatų ypatybes. Šitaip nemažai medinių sinagogų buvo statomos įterpiant baroko ir klasicizmo elementų. Tokio stiliaus pastatai savo išvaizda iš vienos pusės priminė rūmus, iš kitos – kaimų svirnus. Dėl pastarojo panašumo daugelis uždarytų maldos namų ir virto svirnais ar kitokiais ūkiniais pastatais.

Aprašymai – ir jidiš kalba

Nuotraukų aprašymai parodoje pateikti penkiomis kalbomis. Kairėje stendo pusėje yra tekstai lietuvių, rusų ir anglų kalbomis, dešinėje – jidiš ir hebrajų. Šitaip norėta atiduoti duoklę istorinei Lietuvos žydų tradicijai. Jidiš buvo kalba, kurią litvakai vartodavo buityje, kasdieniame gyvenime, o hebrajų – religijoje.

„Su jidiš žmonės gyvendavo kasdien. Su hebrajų – gimdavo, melsdavosi, tuokdavosi ir mirdavo. Tai buvo bendravimo su Dievu kalba“, – teigė D.L.Todesas.

Parodos sumanytojas papasakojo, kad būta tam tikrų sunkumų ir su tekstų hebrajų bei jidiš kalbomis spausdinimu. Lietuvoje, kurioje tarpukariu gyveno daug žydų, šiandien jų rašmenys sunkiai įkandami.