Daugeliui žmonių mentorystė asocijuojasi su vaiko, paauglio globa, tačiau programoje dalyvavę mentoriai vienbalsiai teigia, jog mentorystė – nuoširdi ir atvira draugystė. Šios savanoriškumo principu paremtos draugystės tarp suaugusiojo ir paauglio tikslas – savo pavyzdžiu, sukaupta gyvenimiška patirtimi ir žiniomis įkvėpti paauglį prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, ugdyti jo kritinį mąstymą, didinti savivertę, pasitikėjimą savimi ir atsparumą neigiamai aplinkos įtakai. Lietuvoje mentorystės programą įgyvendinančios organizacijos teigimu, net ir nepalankiomis sąlygomis augę vaikai gali sėkmingai įsitvirtinti gyvenime, jeigu turi bent vieną suaugusį, kuriuo gali pasitikėti ir sekti jo pavyzdžiu. Dažniausiai tai būna žmonės ne iš artimiausios aplinkos, tačiau jie paauglio pasirinkimui daro ne mažesnę įtaką nei jo bendraamžiai ar tėvai.

Pasikeičia požiūris į suaugusį

Vienos sostinės mokyklos socialinė pedagogė Virginija Ratiukienė pasakoja, jog šios mokyklos moksleiviai organizacijos „Mentor Lietuva“ įgyvendinamoje mentorystės programoje dalyvauja nuo 2007 metų. Ne vienos gražios bendravimo istorijos, paauglių elgesio pasikeitimo liudininke tapusi specialistė sako, jog nevisuomet metus laiko pabendravęs su suaugusiu, paauglys pasikeičia neatpažįstamai ar nustebina itin aukštu pažangumu, tačiau elgesio, gyvenimo suvokimo pokyčiai tikrai būna pastebimi.

„Pirmiausia, pasikeičia vaiko bendravimas, atsiranda pagarba suaugusiam žmogui. Vaikui atrodo, kad mokykloje visi tik moko, auklėja, namuose jų laukia tėvų rūpestis. Pabendravęs su suaugusiu žmogumi, kuris dažniausiai yra jaunesnis nei jo tėvai, bet vyresnis nei draugai, paauglys pamato ir suvokia, jog ir suaugęs gali būti draugas, gali patarti, išklausyti ir tuomet pasikeičia jo požiūris į visus suaugusiuosius“, – sako V. Ratiukienė.

Socialinė pedagogė užtikrintai teigia, jog geras pavyzdys užkrečia, formuoja kitokį požiūrį: „Dažna situacija, su kuria susiduria pedagogai – užsiėmimą klasėje pabandome vesti žaidimo forma. Vyresniųjų klasių mokiniai iškart priešgyniauja: „Nesąmonė, mes ne vaikų darželis, mes nežaisime“. Pakeiskime vietą – paauglių ir mentorių susitikime žaidimo forma atliekama tam tikra užduotis. Mentorius taikosi prie projekto sąlygų ir dalyvauja žaidime, o matydami pavyzdį į veiklą įsitraukia ir vaikai.“

Mentorystės programoje dalyvaujantys mokiniai, dažnai dar būna neapsisprendę, kokią mokslų kryptį ar profesiją pasirinkti. Kaip pastebi pašnekovė, mentoriai, bendraudami su jaunesnių klasių moksleiviais, gali nukreipti tinkama linkme ir padėti apsispręsti dėl specialybės pasirinkimo.

„Galima sakyti, jog mentorystės programoje vyksta ir profesinis orientavimas. Pamenu, viena mergina, kuri prieš dalyvavimą programoje, neturėjo jokios vizijos, kokią profesiją rinktis, pabendravusi su mentore, dirbančia banke, labai susidomėjo šia veikla. Baigusi mokyklą, mergina įstojo į bankininkystę ir sėkmingai šią specialybę studijuoja“, – sako V. Ratiukienė.
Socialinė pedagogė džiaugiasi, jog dalis paauglių su mentoriais draugauja net ir programai pasibaigus: „Viena mergina dabar mokosi vienuoliktoje klasėje, o mentorystės programoje dalyvavo būdama aštuntokė, bet su mentore iki šiol palaiko ryšį.“

Paaugliai noriai dalyvauja

„Mentor Lietuva“ organizuojamos programos naudą ir reikalingumą liudija ir mokinių atsiliepimai. Kaip pasakoja mokyklos socialinė pedagogė, vaikai mentorystės programą itin giria tarpusavio rate ir siūlo sudalyvauti kiekvienam. Pašnekovė pastebėjo, jog dažnas paauglys savo atsiliepimuose paminėdavo panašų ir turbūt svarbiausią šios programos aspektą.

„Mentorius tapo vyresniuoju draugu, kuris gali mane palaikyti ir patarti. Mentoriui galiu atvirai išsipasakoti savo lūkesčius ir žinau, kad jis jų nekritikuos. Dalyvaudama programoje turėjau galimybę iš arčiau pažvelgti į gyvenimą, kuriame yra daugiau atsakomybės, nesusidurdama su moralais bei pamokslais“, – paauglių komentarus cituoja V. Ratiukienė.

Mentoriai, pasiryžę metus laiko bendrauti su paaugliu, turi būti pakankamai energingi, kūrybingi, gebantys rasti bendrą kalbą. Pasak V. Ratiukienės, kiek jai teko susidurti, mentoriai paauglį tikrai stengėsi sudominti įdomiomis ir prasmingomis veiklomis.
„Viena mentorė vesdavosi mergaitę į knygyną ir mokydavo rinktis literatūrą. Vaikams knygynas labiausiai asocijuojasi su programine literatūra. O čia, sunku ir patikėti, mentorė su mergaite aptarinėjo verslo, populiariąją ir kitų sričių literatūrą, diskutavo, kaip reikia rinktis knygas“, – prisimena socialinė pedagogė.

Moteris teigia, jog ne tik paaugliai džiaugėsi dalyvavimu projekte – mentorystės naudą įvertino ir jų tėvai: „Buvo ne vienas atvejis, kuomet tėvai gana skeptiškai vertindavo mentorystės programą, tačiau jai pasibaigus, pastebėję teigiamą poveikį, atėjo padėkoti ir pasidžiaugti rezultatais. Netgi klausdavo, ar bus galima dalyvauti ir vėl“, – šypsosi V. Ratiukienė.

Adaptavo mokykloje

Įvertinusi mentorystės programos naudą, veikli socialinė pedagogė sugalvojo šį modelį adaptuoti savo mokykloje, inicijuodama savanoriška veikla paremtą projektą, kuriame vienuoliktokai tampa devintos klasės mokinių mentoriais.

Pasak V. Ratiukienės, pristačiusi idėją kolegoms, pasikalbėjusi apie ją su kitų gimnazijų pedagogais, ji sulaukė abejonių, jog mokiniai įsitrauks į tokią veiklą, nuomonių, jog ji nesurinksianti pakankamai dalyvių. Vis tik, prasminga idėja įtikėjusi V. Ratiukienė šiandien gali džiaugtis – norą dalyvauti savanoriškoje veikloje pareiškė 21 moksleivis, tokiu aktyvumu nustebinę tiek socialinę pedagogę, tiek kitus mokyklos darbuotojus.

„Žinojau, jog prisikviesti vienuoliktokus savanoriauti yra sunku, tačiau mūsų mokykloje jie apie mentorystės programą girdėjo puikių atsiliepimų, dalis yra išbandę patys, manau, todėl ir nebijojo tapti savanoriais. Dalyvių tarpe yra ir daug vaikinų savanorių, kurie norėjo dalyvauti mentorystės programoje, bet nepateko, o dabar patys nori tapti mentoriais jaunesniems moksleiviams. Ir tai yra patys geriausi mentorystės programos atgarsiai“, – kalbėjo V. Ratiukienė.

Pedagogę džiugina ir moksleivių lūkesčiai: „Paaugliai nori pabendrauti su kitais žmonėmis, įgyti naujos, savanoriavimo patirties, o svarbiausia – prasmingai praleisti laisvalaikį. Nuostabu yra tai, jog moksleiviai savanoriškoje veikloje įžvelgia prasmę.“