Mieste lyg gūdžiame kaime

Ža­lia­kal­ny­je – vie­na­me bran­giau­sių Kau­no  ra­jo­nų – žmo­nės gy­ve­na kaip giliame užkampyje: be ka­na­li­za­ci­jos ir  be pri­va­žia­vi­mo ke­lių  prie sa­vo na­mų.

Gra­žios vie­tos įkai­tai

Ant sta­taus Ne­ries šlai­to gy­ve­nan­tiems žmo­nėms nuo­sta­bius vaiz­dus į upę už­go­žia bui­ti­niai ne­pa­to­gu­mai. Šir­vin­tų 2-aja­me ta­ke Ra­mu­tė Da­ny­lie­nė gy­ve­na 33 me­tus. Čia ji su­kū­rė šei­mą, užau­gi­no vai­kus, da­bar glo­bo­ja anū­kus. Kaip ir vi­si gat­ve­lės gy­ven­to­jai, ge­ro­kai vargs­ta, nes kas­dien ten­ka apie 200 met­rų kop­ti į kal­ną. Su­te­mus, kaip ir kai­my­nai, bai­mi­na­si, ar į na­mus grįš sau­giai, nes ta­kas neapš­vies­tas. Žie­mą mo­te­ris anū­kus į mo­kyk­lą ly­di ne­ši­na ki­bi­ru smė­lio ar pe­le­nų. Ei­da­ma prie­ky­je ji bars­to ke­lią.

Ki­taip į sta­tų kal­ną neuž­lip­si, nes nė­ra laip­tų. Kai sli­du, ten­ka ne tik vai­kams, bet ir suau­gu­sie­siems aukš­tyn ro­po­ti vos ne ke­tu­rio­mis. „Taip su­si­klos­tė gy­ve­ni­mas, kad įsi­kū­rė­me bū­tent šio­je vie­to­je. Ap­lin­ka gra­ži, vaiz­das į upę nuo­sta­bus, bet bui­ti­nės są­ly­gos – siau­bin­gos. Kau­no val­džia mus už­mir­šo. Gy­ve­na­me mies­te, ta­čiau ne­tu­ri­me bū­ti­niau­sių pa­to­gu­mų“, – guo­dė­si R.Da­ny­lie­nė. To­kios pa­čios bė­dos ka­muo­ja dau­giau kaip dvi­de­šimt Šir­vin­tų 2-ojo ta­ko gy­ven­to­jų.

Prie aš­tuo­nių na­mų ne­ga­li pri­va­žiuo­ti jo­kia trans­por­to prie­mo­nė. Ši ta­ko da­lis – siau­ra, sta­ti ir duo­bė­ta. Vie­nas jo ga­las ri­bo­ja­si su as­fal­tuo­ta Šir­vin­tų 2-ojo ta­ko da­li­mi, ki­tas – su Jo­na­vos gat­ve.

At­si­ve­žę mal­kų ar ang­lių žmo­nės ran­ko­mis ne­ša jas nuo kal­no, o no­rė­da­mi iš­neš­ti šiukš­les tu­ri leis­tis prie šlai­to apa­čio­je sto­vin­čių kon­tei­ne­rių. Stip­res­nie­ji su ne­šu­liais įvei­kia šią at­kar­pą, o se­nu­tės šiukš­lių at­sar­gas kau­pia prie na­mų.

Ug­nia­ge­siai ne­pri­va­žiuo­ja

„Bai­siau­sia, kai at­si­tin­ka ne­lai­mė. Esu sun­ki li­go­nė. Daž­nai ten­ka kvies­tis grei­to­sios pa­gal­bos ar po­lik­li­ni­kos me­di­kus. Kai bū­na sli­du, gy­dy­to­jai at­si­sa­ko lip­ti į sta­tų kal­ną. Kai ku­rie, su­ži­no­ję, kur kvie­čia­mi, vi­sai ne­no­ri va­žiuo­ti. Ne kar­tą kai­my­nai ant ran­kų ma­ne ne­šė že­myn į grei­to­sios au­to­mo­bi­lį“, – skau­džiais pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si Eri­ka Žit­ku­tė.
Jos kai­my­nės Ri­ta Stel­mo­kie­nė, Ra­mu­tė Zai­ce­vi­čie­nė pri­si­mi­nė vi­sus kai­my­nus su­krė­tu­sią ne­lai­mę: prieš ke­le­rius me­tus, už­si­lieps­no­jus na­mui, žu­vo vie­ni­ša mo­te­ris. Gais­ri­nin­kai ne­spė­jo su­teik­ti pa­gal­bos, nes ne­ga­lė­jo pri­va­žiuo­ti prie pa­sta­to.

Šir­vin­tų 2-aja­me ta­ke per ke­le­rius me­tus su­de­gė ne vie­nas na­mas. Dau­gu­ma pa­sta­tų – me­di­niai, pra­stos būk­lės, vi­si kū­re­na­mi kros­ni­mis. Gais­rai ky­la daž­nai, o gais­ri­nin­kai be­jė­giai juos už­ge­sin­ti.

Prieš ke­le­tą me­tų į Šir­vin­tų 2-ąjį ta­ką bu­vo įves­tas van­den­tie­kis, ta­čiau nuo­tė­kų ka­na­li­za­ci­jos iki šiol nė­ra. Žmo­nės tua­le­tams iš­si­ka­sę vie­ti­nius šu­li­nius, ku­rių tu­ri­niu at­si­kra­to, kaip kas iš­ma­no.

„Kai šu­li­niai pri­si­pil­do, ne­ša­me ki­bi­rais į šlai­tą ir už­ka­sa­me. Ki­tos išei­ties ne­tu­ri­me“, – neįp­ras­tų kas­die­ny­bės de­ta­lių ne­slė­pė Lio­nė Kriv­so­vie­nė. Vai­kams iš­vy­kus į už­sie­nį, ji glo­bo­ja pa­lik­tą anū­ką. Pa­gy­ve­nu­siai mo­te­riai sun­ku iš­tver­ti ne­leng­vus bui­ti­nius rū­pes­čius.

Ki­ta gy­ven­to­ja R.Stel­mo­kie­nė bu­vo dar at­vi­res­nė: pra­vė­ru­si me­di­nės bū­de­lės du­ris ro­dė gam­ti­niams rei­ka­lams skir­tą ki­bi­rą. To pa­ties na­mo kai­my­nai, sa­kė mo­te­ris, vi­sam tu­ri­niui iš pri­mi­ty­vaus tua­le­to lei­džia verž­tis į ap­lin­ką. Smar­vė sklin­da ir iš nuo­tė­kų upe­lio, šlai­tu že­myn srū­van­čio iš ša­lia esan­čio Šir­vin­tų 1-ojo ta­ko.

Guo­džia tuš­čiais pa­ža­dais

Šir­vin­tų 2-ojo ta­ko gy­ven­to­jai dėl sa­vo bė­dų mies­to sa­vi­val­dy­bę ata­kuo­ja nuo 2004 me­tų, bet iki šiol pa­gal­bos ne­su­lau­kia. „Daug kar­tų pra­šė­me su­re­mon­tuo­ti bent se­ną ke­lią, ve­dan­tį į kal­ną nuo Ei­gu­lių gat­vės. Ga­lė­tu­me at­si­vež­ti ku­ro, pri­rei­kus pri­va­žiuo­tų ug­nia­ge­siai ar me­di­kai. Su­lau­kė­me ne vie­nos ko­mi­si­jos, ga­vo­me dau­gy­bę at­sa­ky­mų su pa­ža­dais, bet nie­kas nė pirš­to ne­pa­ju­di­na“, – ro­dy­da­ma šūs­nį iš val­di­nin­kų gau­tų raš­tų guo­dė­si R.Da­ny­lie­nė.

Ža­lia­kal­nio se­niū­nas Bro­nius Gir­daus­kas pri­pa­ži­no: Šir­vin­tų 2-ojo ta­ko gy­ven­to­jai iš tie­sų pa­smerk­ti. „Sa­vi­val­dy­bė tu­rė­tų su­tvar­ky­ti ke­lią, įves­ti nuo­tė­kų ka­na­li­za­ci­ją. Yra pa­reng­tos tech­ni­nės są­ly­gos, ta­čiau nu­ties­ti tik van­den­tie­kio tink­lai. Krei­pė­mės į Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­rių, kad su­si­rū­pin­tų šlai­tų sa­ni­ta­ri­ne būk­le, at­lik­tų eko­lo­gi­nius ty­ri­mus. De­ja, ne­bu­vo­me iš­girs­ti“, – aiš­ki­no se­niū­nas.

Se­niū­ni­ja sa­vo ini­cia­ty­va išaiš­ki­no aš­tuo­nias at­vi­ros ka­na­li­za­ci­jos vie­tas, iš ku­rių bui­ti­nės nuo­tė­kos te­ka į kai­rį­jį Ne­ries šlai­tą. Ja­me, apau­gu­sia­me veš­lia aug­me­ni­ja, ras­ta ir dau­gy­bė kenks­min­gų me­džia­gų, įvai­riau­sių at­lie­kų. Ter­ša­lai skver­bia­si ne tik į že­mę, bet pa­ten­ka ir į ne­to­lie­se esan­čios upės van­de­nį. B.Gir­daus­kas pri­mi­nė, kad pa­na­šios pro­ble­mos ka­muo­ja Pak­ran­tės ta­ko, Vyš­nių gat­vės gy­ven­to­jus.

Val­di­nin­kai vil­čių ne­tei­kia

Šir­vin­tų 2-ojo ta­ko de­ta­lia­jam pla­nui pa­reng­ti gau­tas Kau­no ap­skri­ties vir­ši­nin­ko ad­mi­nist­ra­ci­jos su­ti­ki­mas, ta­čiau šis ta­kas iki šiol tei­siš­kai neį­re­gist­ruo­tas. Sa­vi­val­dy­bės Tur­to sky­riaus Že­mės duo­me­nų ad­mi­nist­ra­vi­mo po­sky­rio ve­dė­jas Ge­di­mi­nas Lau­ri­nai­tis sa­kė, kad kol tai ne­pa­da­ry­ta ir neat­lik­ti že­mės skly­po ka­dast­ri­niai ma­ta­vi­mai, de­ta­lio­jo pla­no ir tech­ni­nio pro­jek­to reng­ti ne­ga­li­ma.

Ko­mu­na­li­nio ūkio sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­jas Ze­no­nas Gir­čys sa­kė, kad vil­ties grei­tai su­tvar­ky­ti Šir­vin­tų 2-ąjį ta­ką nė­ra. „Iš pu­sant­ro tūks­tan­čio mies­to gat­vių tei­siš­kai įre­gist­ruo­ta tik treč­da­lis. Da­bar tai vie­nas pa­grin­di­nių mū­sų rū­pes­čių. Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, ka­da ateis ei­lė ir šio ta­ko gy­ven­to­jams“, – aiš­ki­no val­di­nin­kas. Jis tei­gė, kad pa­ten­kin­ti vi­sus gy­ven­to­jų po­rei­kius ne­bus leng­va. Išas­fal­tuo­ti bent da­lį ta­ko, ku­riuo ga­lė­tų va­žiuo­ti au­to­mo­bi­liai, esą truk­do di­de­li šlai­to nuo­ly­džiai, stai­gūs po­sū­kiai, ma­ži at­stu­mai tarp gy­ven­to­jų skly­pų.

Sa­vi­val­dy­bės tar­nau­to­jo ar­gu­men­tai gy­ven­to­jų neį­ti­ki­na. Žmo­nių nuo­mo­ne, įreng­ti bent laip­tus tik­rai nė­ra jo­kių kliū­čių.

Z.Gir­čys ma­no, kad pa­si­rū­pin­ti nuo­tė­kų ka­na­li­za­ci­ja tu­rė­tų pa­tys gy­ven­to­jai. Jis pa­ti­ki­no, kad pa­ren­gus de­ta­lų­jį pla­ną bus siū­lo­ma mies­to ta­ry­bai skir­ti lė­šų ir iš­spręs­ti bent da­lį ne tik Šir­vin­tų 2-ojo ta­ko, bet ir ki­tų Ne­ries šlai­te esan­čių gat­vių pro­ble­mų. Ka­da tai įvyks, klau­si­mas kol kas – re­to­ri­nis.