„Atėjo metas, kai galima viešai prabilti apie tai, kas dar prieš pusę šimt-mečio buvo slapta ir nepaaiškinama“, – trečiadienį Genocido aukų muziejuje pristatydamas filmą „Triukšmo imperija“ sakė muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis.

Šią savaitę visuomenė pirmą kartą turėjo progą susipažinti su Rimanto Pleikio dokumentiniu filmu „Triukšmo imperija“ – buvo parodyti istoriniai faktai apie radijo trikdžius Lietuvos okupacijos metais.

Scenarijaus autorius R.Pleikys teigė, kad filme stengėsi kuo tiksliau atspindėti eterio cenzūrą sovietų laikais, kai buvo trukdoma klausytis užsienio radijo stočių. Jo žiniomis, radijo trukdžiai 1988 m.
gruodį baigėsi, tačiau daugelis trukdytuvų, ypač galingųjų, toli veikiančių, tebėra užkonservuoti, išsaugoti. Šiuo metu, pasak jo, Kinija, Kuba ir kai kurios kitos nedemokratinės šalys vis dar tebenaudoja tokią sistemą.
„Visi duomenys surinkti iš archyvų, to laikotarpio dokumentų, nuotraukų, istorinių objektų. Manau, tos kartos žmonėms šis filmas turėtų būti ypač svarbus, nes pagaliau atskleista visa tiesa, kaip buvo trikdomos radijo bangos“, – kalbėjo scenarijaus autorius.
Filmas sukurtas anglų kalba, anot R.Pleikio, – plačiajai auditorijai, nes tai Lietuvai ypač svarbus istorinis laikotarpis. Jis pripažįsta, jog užsienio radijo stočių klausymasis buvo savotiškas piliečių pasipriešinimas.
Genocido aukų muziejaus direktorius E.Peikštenis sakė, jog „Triukšmo imperija“ sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo. „Manau, tai labai vertingas filmas, atskleisti ir parodyti tokie veiksmai, kurių net nebūtume galėję įsivaizduoti. Pamatėme, kokie buvo signalai, kokios trikdymo stotys, kaip skirtingais būdais slopinta informacija“, – kalbėjo direktorius.
Filmas turi dvi versijas: vienoje jų filmo fonas yra muzikinis, tik su tam tikrais trikdžiais, kitoje jie girdimi nuolat.