Darbas, kuriame visada jauti padėką už tai, kad esi, kuriame jautiesi išties reikalingas, – taip apie veiklą gyvūnų globos organizacijoje "Lesė" kalba savanorė studentė Indrė, rašo savaitraštis "Vilniaus diena".

Mintimis apie atstumtųjų priežiūrą, globos kultūrą, kasdienius iššūkius ji su vilniečiais dalijosi lengvosios atletikos manieže vykusioje labdaringoje šunų parodoje, kurioje įvairiose rungtyse lygiomis teisėmis su kilmingais šunimis varžėsi paprasti mišrūnai. Beje, ne vienas jų šeimininkų sulaukė būdami prieglaudose.

– Kokia šiandien beglobių gyvūnų padėtis sostinėje? – paklausėme Indrės.

– Dabar mūsų prieglaudoje gyvena apie 75 katės ir 35 šunys, kitaip sakant, amžinai perpildyta. Gyvūnų neužmigdome, todėl vieta kitiems atsilaisvina tik jei gyvūnai padovanojami ar natūraliai miršta. Sumažinti beglobių gyvūnų skaičių padeda sėkmingai vykdomos sterilizacijos programos. Tai reiškia, kad kiekvienos beglobės katės sterilizacija nuo tokio likimo išgelbsti mažiausiai šešis kačiukus per metus, o kiekvienos kalytės sterilizacija sumažina beglobių šuniukų skaičių iki dešimties per metus.

Patekusiems į prieglaudą gyvūnams stengiamės kuo greičiau surasti mylinčius šeimininkus. Vasarą gyvūnų dovanojimas sustoja, rudenį suaktyvėja. Pastarąją savaitę padovanojome tik vieną katytę. Žinoma, mažyliai padovanojami greičiau, o vyresniems gyvūnams tenka ilgai laukti savo laimės. Yra globotinių, kurie pas mus gyvena jau trejus metus, tačiau namų vis dar neranda.
Kadangi prieglaudoje gali gyventi ribotas skaičius gyvūnų, būtina savanorių pagalba, globėjai, galintys priglausti gyvūną nors ir keletą dienų. Galima pasidžiaugti, kad yra nemažai žmonių, kurie patys, nebūdami jokie savanoriai, oficialūs globėjai, paima iš gatvės gyvūnus, rūpinasi jais ir ieško jiems namų.

– Auginantys gyvūnus paliudys, kad juos išlaikyti – brangus malonumas. Kaip verčiasi ne vieną dešimtį jų glaudžianti "Lesė"?

– Didžiausias "Lesės" pajamų šaltinis – 2 proc. gyventojų pajamų mokestis, kurį skiria visi norintys. Žmonėms tai nieko nekainuoja, o mums tai – didžiausia parama. "Lesės" labdaros parduotuvėlė irgi šiek tiek padeda papildyti biudžetą. Ir, ačiū Dievui, yra gerų žmonių, kurie padeda. Kad yra žmonių, neabejingų gyvūnų likimui, įsitikiname kaskart sulaukę sergančio, sužaloto gyvūno, kuriam reikalinga skubi pagalba. Iškart rašome apie atvejį savo tinklalapyje ir dažnai pasiseka sulaukti paramos. Pinigų nuolat trūksta. Nors ir labai nesmagu, prašome paaukoti, stengiamės suktis. Žinoma, už savanorių darbą neatlyginama.

– Kokio šiaudo griebiatės, kai gyvūnui reikia skubios pagalbos?

– Džiaugiamės, kad veterinarijos gydytojai dažniausiai supratingi, nereikalauja sumokėti iškart, prieš operaciją, gyvūnus gydo į skolą, kurią stengiamės kuo greičiau sumokėti. Nebūna taip, kad gyvūnas lieka neoperuotas ar, pavyzdžiui, sulaužyta koja, nes nėra lėšų. Blogiausiu atveju bandome sutelkti jėgas ir skiriame asmeninių lėšų.

– Tenka išgirsti, kad, užuot švaistę laiką beglobiams gyvūnams, pastangas galėtumėte skirti vaikams, seneliams, vargšams?

– Deja, iš tiesų susiduriame su požiūriu, kad verčiau padėtume žmonėms užuot stengęsi dėl gyvūnų. Apmaudu.

Kita vertus, taip kalbantys žmonės patys retai stengiasi dėl kitų, nesuka galvos nei dėl žmonių, nei dėl gyvūnų. Labai palaikome visų formų savanorystę – ir darbą su vaikais, pagalbą senukams, neatlyginamą dalijimąsi žiniomis ir panašiai, bet žmogus negali persiplėšti. Mes pasirinkome gyvūnų globą, kiti savanoriauja kitaip. Taip pat manau, kad jeigu neturėtų galimybės padėti gyvūnams, "Lesės" komandos nariai savanoriautų kitur.

– Savanoriai patys laiko gyvūnų ar jiems užtenka darbo su jais?

– Neretai būna taip, kad globojami gyvūnai pas žmones lieka visam laikui. Pats prisiriši prie gyvūno, jis pripranta, ir nesinori skirtis. Aš pati šiuo metu negalėčiau skirti laiko šuniui – studijuoju, savanoriauju, todėl kol kas stengiuosi dėl globotinių.

– Kokių gyvūnų vilniečiai gali ieškoti "Lesėje"?

– Be šunų ir kačių, šiuo metu globojame du triušiukus, bet būna ir peliukų, vėžlių. Kartą buvo patekusi iguana, rasta žygiuojanti Karoliniškėse. Kabinome skelbimus visame rajone, kėlėme į internetą, bet jos šeimininkai taip ir neatsirado. Dabar iguana suradusi naujus namus. Turėjome vėžlius – nuotykių ieškotojus, kurie vis iškrisdavo iš šeimininkės balkono.

– Ką jums duoda savanorystė?

– Savanorystė pirmiausia suteikia dvasinio pasitenkinimo, kad darai ką nors gero. Juk tiesiogine prasme gelbstime gyvybes. Be to, moksleiviams, studentams tai naudinga patirtis, padedanti suvokti, ko nori siekti gyvenime, kokį kelią pasirinkti. Savanorio darbas apima labai daug sričių – nuo darbo su gyvūnais, jų gydymo, slaugymo iki renginių organizavimo, straipsnių rašymo. Taip ne tik pasitikrini sau tinkamą profesinę sritį, bet ir susirandi bendraminčių, draugų, prasmingai praleidi laisvalaikį.

– Kodėl siūlytumėte augintinio ieškoti prieglaudoje?

– Pasakysiu taip – netiesa, kad gyvūnas iš prieglaudos prastesnis, kad kartą išduotas tampa pavojingas, piktas, sunkiai pritampantis. Atvirkščiai – jis jaučiasi dėkingas už namus, yra draugiškas, glaudžiasi, prisiriša prie naujų šeimininkų, nori jo dėmesio ir meilės, tampa tikru šeimos nariu. Pas mus dažniausiai pakliūva mišrūnų, neveislinių gyvūnų, bet jie tikrai unikalūs tiek savo išvaizda, tiek charakteriu. Užtarčiau vyresnius gyvūnus – jie tikrai puikus pasirinkimas žmonėms, nenorintiems aktyvaus augintinio, yra ramesni, reikalauja mažiau dėmesio, mieliau šildosi saulutėje ar ant lovos nei dūksta versdami namus.

Kad žmonės įsitikintų tuo, visada kviečiame atvykti, pabendrauti su gyvūnais. Be to, galima ir tokia laikina globa, kai gyvūną priglaudžia žmogus, norintis augintinio, bet dvejojantis, ar galės juo tinkamai pasirūpinti, prisiderinti prie jo poreikių, pavyzdžiui, rytą ir vakarą vedžioti šunį. Dažniausiai toks bandomasis laikotarpis baigiasi sėkmingai – gyvūnas pritampa, žmonės jo nebegrąžina į globos namus. Tai siūlome ir nerimaujantiems, kad jau turimas gyvūnas nesusigyvens su nauju įnamiu.

– Ką manote apie požiūrį, kad šuns vieta – prie būdos, o katės – laukai ir miškai, o jų uždarymas mieste, bute, tolygu kankinimui?

– Kaip ir žmogaus, taip ir gyvūno laimė priklauso nuo jam skiriamo dėmesio, meilės. Žinoma, aktyvaus šuns, kuriam būtina pasivaikščioti, palakstyti, išsikrauti, negali laikyti žmogus, dirbantis nuo 7 iki 22 val. O jei šeimininkas rūpinasi augintinio gerove, suteikia tinkamas sąlygas, gyvenimo bute nepavadinsi kankinimu. Toks požiūris keičiasi. Vis daugiau žmonių mieste augina gyvūnų, įvertina džiaugsmą, kad kas nors laukia jų sugrįžtančių į namus, supranta, jog gyvūnas gali būti draugas, šeimos narys.

– Ko reikia, kad beglobių gyvūnų mažėtų?

– Pirmiausia, jų sterilizacijos. Tačiau problemą reikėtų spręsti nuo vaikų auklėjimo, atsakingumo ugdymo. Šalia gyvūno augantis, juo besirūpinantis, jį pažįstantis vaikas ne tik gauna teigiamų emocijų, bet ir pamažu tampa atsakingas, mylintis žmogus, kuris, jei neturėtų galimybės toliau auginti gyvūno, pasirūpintų naujais, jaukiais jo namais, o ne išmestų į gatvę. Nes dabar, deja, tenka susidurti su atvejais, kai žmonės tik paskutinę minutę, prieš išvažiuodami į užsienį, galvoja, kur dėti gyvūną, ar kai atsikrato gyvūno, nes šis nusibodo arba šeimoje gimė vaikas.