Kiek už šildymą mokės vilniečiai ir kas lemia drastiškus mokamų sumų skirtumus?

Sviesto ant palangių nelaiko

Remiantis viešai prieinamais „Vilniaus energijos“ duomenimis, naujos statybos daugiabučiuose namuose, pavyzdžiui, Bajorų kelio 11-ame, Stumbrų g. 26-ame ar Ulvydo g. 5-ame, gyvenantys vilniečiai 2015–2016 m. šildymo sezono metu vidutiniškai mokėjo 30–35 centus kvadratiniam metrui apšildyti. Tuo tarpu kai kuriuose senos statybos namuose vidutinė kaina už kvadratinio metro apšildymą buvo net 6 kartus didesnė. Tarkime, sostinės V. Grybo gatvės 24-ame name gyvenantys žmonės vidutiniškai mokėjo 1,82 euro už kvadratinį metrą, o Popieriaus g. 82-ame – 1,7 euro. Kodėl šildymo sąskaitos gali taip skirtis?

„Vidutiniškai vieno kvadratinio metro apšildymo kaina naujame, kokybiškai pastatytame name nuo seno daugiabučio skiriasi penkis kartus. Termonuotraukose pastebime, kad daugiausia šilumos prarandama per prastai sumontuotus langus, stogą ir cokolį, todėl, statant naujus namus, renkamės tik itin gero šilumos koeficiento langus, kurie atitinka pasyviems namams keliamus reikalavimus. Atidžiai prižiūrime, kad langai būtų montuojami tvarkingai, apšiltiname palanges“, – teigė investicijų į nekilnojamąjį turtą bendrovės „Hanner“ vadovas Arvydas Avulis.

Anot jo, norint pastatyti šilumos energiją tausojantį namą, reikia planuoti šilumos ekonomiją dar jį projektuojant. Ne mažiau svarbu – kontroliuoti statybų procesą.

„Svarbu ir projektiniai sprendimai, ir kontrolė. NT projektų vystytojai, radę mažyčių neatitikimų ar netikslumų, stengiasi iš karto juos pašalinti, nes net ir mažiausios smulkmenos gali padidinti sąskaitas už šildymą. Pavyzdžiui, kokybiškai įrengtos ir apšiltintos palangės – juk yra senų daugiabučių, kuriuose žiemą net sviestą ant palangių galima laikyti, ir jis neištirps“, – ironizavo „Hanner“ valdybos pirmininkas.

Renovacija visų problemų neišsprendžia

Kad senus namus galima sėkmingai apšiltinti, patvirtina ir suvartojamos šilumos energijos statistika. Pavyzdžiui, renovuotame senos statybos name Žirmūnų gatvėje gyvenantys vilniečiai praėjusio šildymo sezono metu vidutiniškai mokėjo apie 50 centų už kvadratinio metro apšildymą.

„Apšiltinti senus namus gal ir tikslinga, tačiau senos statybos daugiabučiuose susiduriama su daugybe kitų problemų. Trūksta vietų automobiliams, todėl jie statomi ant žolės, vaikų žaidimo aikštelėse. Be to, net ir būdamas šiltesnis namas vis tiek yra priklausomas nuo bendros šilumos tiekimo sistemos. Kur kas tikslingiau būtų leisti atskiriems namams turėti savo katilines, vandenį šildyti išnaudojant saulės ar geoterminę energiją“, – pasakojo „Hanner“ vadovas.

Šildome ir orą, ir žemę

Dar vienas svarbus aspektas – centralizuotai tiekiama šilumos energija iki daugiabučių „atkeliauja“ ilgais vamzdžiais, dėl kurių tiesiog šildoma žemė. Paseno ne tik sovietmečiu statyti daugiabučiai, bet ir vamzdynai, o puikiausias švaistomos energijos pavyzdys – virš senų trasų nutirpstantis sniegas ir visus metus žaliuojanti žolė. Lietuvos energetikos instituto (LEI) mokslininkai teigė, kad vamzdynus būtina atnaujinti, tačiau pirmiausia reikėtų renovuoti namus, nes renovuotiems namams galbūt nereikėtų tokių storų vamzdžių ir tiek daug šilumos.

Teigiama, kad „kelionėje“ iki vartotojo vidutiniškai prarandama 15–25 proc. šilumos, o idealiu atveju (jei ir namai, ir vamzdynas būtų atnaujinti) geriausias galimas rezultatas – 10 proc. Šilumos nuostoliai priklauso nuo vamzdyno, lauko temperatūros ir suvartojamo šilumos kiekio.

„Laukiame permainų kitais metais, kai baigsis Vilniaus miesto šilumos ūkio nuomos sutartis su dabartiniais jo valdytojais, verslininkams ir Vilniaus gyventojams sukėlusi daug ir labai įvairių emocijų dėl šildymo sąskaitų. Tikiu, kad ateitis – daugiabučiai namai, turintys nuosavas efektyvias katilines, tačiau šiuo metu savivaldybė statyti tokių namų neleidžia, o dabartinis šilumos ūkio modelis visiškai iškreiptas“, – aiškino A. Avulis.