Laikrodis tiksi: iki pasaulio pabaigos liko 3 metai, 6 mėnesiai ir 1 diena. Tokią datą nurodo majų civilizacijos kalendorius, o žmoniją sunaikinti turėtų Saulė. Mokslininkams šie gandai kelia šypseną.

Uolūs dangaus stebėtojai

Centrinėje Amerikos žemyno dalyje prieš kelis tūkstančius metų klestėjo majų civilizacija. Majai garsėjo žemdirbystės įgūdžiais, išplėtota rašytine kalba, įspūdingais statiniais, kurie šiais laikais pritraukia daugybę turistų, matematikos ir astronomijos žiniomis.

Plika akimi stebėdami dangaus kūnus ir jų judėjimą, jie sugebėjo itin tiksliai apskaičiuoti metų trukmę: majai buvo suskaičiavę, kad vieni metai trunka 365,242 dienos, o naudojantis šiuolaikinėmis priemonėmis nustatyta 365,2422 dienos trukmė.

Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Libertas Klimka pasakojo, kad majai buvo geri žemdirbiai, jie daugiausia augino kukurūzus. Kadangi žemdirbystei labai svarbūs gamtos ciklai, atsirado poreikis vienaip ar kitaip suskirstyti laiką – sukurti kalendorių ir nustatyti vasaros ar rudens darbų pradžią.

"Majų kalendorius buvo itin tikslus, palyginti su kitų kultūrų kalendoriais. Jis sudarytas remiantis astronominiais stebėjimais. Taip nutiko todėl, kad majai neturėjo kitų aiškų ženklų, parodančių gamtos ciklo kaitą. Egiptiečiams nereikėjo tokio tikslaus kalendoriaus, nes jie galėjo orientuotis pagal reguliariai patvinstantį Nilą", – pasakojo L.Klimka.

Majai dangų stebėjo iš šventyklų, kurios ir pačios atlikdavo kalendoriaus funkciją. Pavyzdžiui, ant iki šių dienų išlikusios piramidės formos šventyklos El Castillo laiptelių per pavasario ir rudens lygiadienius Saulės šviesa krinta taip, kad jos sukuriamas šešėlis ant laiptelių ir šių metamas šešėlis, susijungęs su akmenine gyvatės galva statinio apačioje, sudaro nuo piramidės šliaužiančios didžiulės gyvatės įspūdį. Tai buvęs ženklas baigti vienus darbus ir imtis kitų.

Penktosios Saulės pabaiga

Meksikos antropologijos muziejuje saugomas 24 t sveriantis akmens luitas, vadinamas Saulės akmeniu. Jame iškaltas kalendorius, kuriuo, nukopijavę nuo majų, naudojosi actekai. Šis kalendorius pasitelktas skaičiuoti ne tik dienoms ar mėnesiams, bet ir epochoms, trunkančioms ištisus tūkstantmečius.

Majai tikėjo, kad pasaulis egzistuoja ciklais. Iki majų civilizacijos jau buvo įvykę keturi ciklai arba, remiantis minėtu kalendoriumi, patekėjusios keturios Saulės. Kiekvienas ankstesnis ciklas baigdavosi dideliu sukrėtimu – pasauline katastrofa.

Patys majai gyveno jau patekėjus penktajai Saulei. Jos ciklas prasidėjo 3113 m. prieš mūsų erą ir turėtų trukti 5125 metus. Vadinasi, dabartinės epochos laikas eina į pabaigą – penktoji majų Saulė turėtų nusileisti 2012-aisiais. Kadangi majai naujus metus pradėdavo skaičiuoti nuo gruodžio 23 d., tai senieji baigdavosi gruodžio 22-ąją. Matyt, dėl įdomiai atrodančio skaičių derinio – 2012 12 21 – pasaulio pabaigai parinkta diena prieš tai.

L.Klimka nelinkęs šiam faktui teikti pernelyg daug reikšmės. Anot jo, ciklo pabaiga visai nereiškia pasaulio pabaigos, veikiau priešingai, mat pasibaigus vienam ciklui, prasideda kitas. "Kiekvienas kalendorius atspindi gamtoje vykstančius reiškinius, pavyzdžiui, Žemės kelionę aplink Saulę. Kiekviena kultūra savaip įsivaizduoja, kiek tie ciklai trunka. Kinai turi vos 60 metų ciklą, o majų ciklas trunka ištisą epochą", – teigė mokslininkas.

Jis pridūrė, kad su ciklo pabaiga nereikėtų tapatinti ir įvairių katastrofų, kurios nėra nuspėjamos ir įvyksta nereguliariai. Tiesa, profesorius pabrėžė, kad majai nelaimes pasikartojančiu reiškiniu laikė dėl paprastos priežasties.

"Majų auginti kukurūzai itin nualindavo dirvožemį. Jie nesuprato, kad žemę reikia tręšti. Kai dirvožemis būdavo išsekinamas galutinai ir derlius neužderėdavo, jiems tekdavo palikti miestus ir keltis į naujas vietas. Esą tam, kad numalšintų dievų pyktį, jie aukodavo kruvinas aukas", – apie majų civilizacijos ypatybes kalbėjo L.Klimka.

Artėja audrų sezonas

Vis dėlto pasaulio pabaigos pranašai taip lengvai nusileisti nelinkę. Su majų kalendoriaus baigtimi jie sieja Saulės aktyvumą ir Saulės audras, kurių piko laukiama 2012-ųjų pabaigoje. Mokslininkai spėja, kad šį kartą Saulės aktyvumas turėtų būti didesnis negu įprastai, mat šiuo metu žvaigždė itin rami, o jos aktyvumo ciklas vėluoja, nors pirmoji naujo ciklo dėmė jau pastebėta. Kai kas netgi prognozuoja, kad Saulė šįkart bus aktyviausia per pastarąjį šimtmetį.

Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Kazimieras Černis sakė, kad Saulės audros nėra neįprastas reiškinys, jos kartojasi kas 11 metų, stipresnės audros vyksta kas 50 metų, o itin intensyvios – kas 500 metų. Kai Saulės aktyvumas didėja, jos paviršiuje ima daugėti dėmių, į kosmosą išskiria daug elektringųjų dalelių, įvairių spindulių, tarp jų – ir gyvybei pavojingos radiacijos.

Saulės audros iš dalies panašios į vykstančias Žemėje, per kurias žaibuoja. Žaibo atitikmuo Saulėje – itin stiprus energijos pliūpsnis, iki Žemės keliaujantis nuo keliolikos minučių iki kelių valandų. Pasiekęs mūsų planetą, jis gali gerokai iškreipti ir susilpninti apsauginę funkciją atliekantį magnetinį Žemės lauką.

Tačiau K.Černis pabrėžė, kad dažniausiai tokie energijos pliūpsniai per Saulės audras pralekia pro šalį. "Energijos pliūpsnis į Žemę pataiko tuo atveju, jeigu Saulės dėmės yra tiesiai priešais Žemę. Jei jos žiūri į šoną ar į kitą pusę, pliūpsniai Žemės nepasieks. Šiuo metu pasakyti, koks bus būsimos Saulės audros poveikis Žemei, sunku", – teigė K.Černis.

Žinoma, kuo Saulė aktyvesnė, tuo didesnė tikimybė, kad išskirti energijos pliūpsniai pataikys į Žemę.

Įspūdingos pašvaistės

1859-ųjų rugpjūčio pabaigoje naktiniame danguje pasirodė iki tol nematytos pašvaistės. Jos buvo tokios ryškios, kad jas galėjo stebėti kelių žemynų gyventojai. Kai kuriems žmonėms pašvaistės įvarė nemažai baimės, mat atrodė, kad jų gyvenvietėje kilo gaisras. To meto mokslininkai suko galvas, kaip paaiškinti šį reiškinį.

Po kelių dienų, stebėdamas Saulę, britų astronomas Richardas Carringtonas jos paviršiuje pamatė neįprastai daug susikaupusių dėmių. Vėliau mokslininkas dėmių sankaupose užfiksavo stiprius šviesos blyksnius. Kitą dieną pasaulį vėl apgaubė milžiniškos pašvaistės, prietaisai rodė pakitusį Žemės magnetinį lauką.

R.Carringtonui pirmam kilo įtarimas, kad Saulėje vykstantys reiškiniai gali būti susiję su pašvaistėmis ir magnetinio lauko pokyčiais Žemėje. Astronomo vardu pavadinta ir tais metais vykusi Saulės audra.

Pasak Molėtų observatorijos ekskursijų vadovo Sauliaus Lovčiko, tokių pašvaisčių per Saulės aktyvumo piką atsiranda nuolat. Tiesa, miesto gyventojams jas pastebėti sunku, tačiau kaimo vietovėse, kur nėra dirbtinių šviesos šaltinių, jos gali būti puikiai matomos.

Pašvaistės susiformuoja dėl Žemės magnetinio lauko ir iš Saulės atskriejusių elektringųjų dalelių sąveikos. Žemės magnetinis laukas šias daleles nukreipia į planetos ašigalius, ten jos virsta šviesa. Kuo intensyvesnis dalelių pliūpsnis, tuo pašvaistės ryškesnės ir toliau nutįsta. Pavyzdžiui, 1859-aisiais jas buvo galima stebėti net prie Žemės pusiaujo.

"Saulės paviršiuje atsirandančias dėmes galima įžiūrėti plika akimi, jos itin gerai matomos Saulei leidžiantis. Pašvaistės geriausiai matomos naktį. Šiaurėje jos atrodo įspūdingiau – mainosi, mirga, raibuliuoja. Lietuvoje šios pašvaistės ne tokios judrios ir primena didžiulius sniego liežuvius, kurie iš lėto tirpsta", – pasakojo S.Lovčikas, savo akimis matęs ne vieną tokį Saulės aktyvumo ciklą.

Sutrikdytų elektros prietaisus

Tiesa, Saulės audros ne tik neįprastomis spalvomis nutvieskia naktinį dangų. Kauno technologijos universiteto lektoriaus Darius Kybartas tikino, kad ypač stiprus dalelių pliūpsnis iš Saulės, kuris pataikytų tiesiai į Žemę, sutrikdytų magnetinį lauką ir Žemės paviršiuje galėtų sukurti elektros sroves, tekančias tiek elektros kabeliais, tiek vandentiekio vamzdžiais, tiek telekomunikacijų linijomis.

K.Černis nurodė, kad išaugęs Saulės aktyvumas gali ir tiesiogiai veikti žmones. "Pastebėta, kad per Saulės audras padaugėja miego sutrikimų, blogos savijautos atvejų ar net avarijų", – teigė jis.

Per 1859-aisiais vykusią Saulės audrą išsiderino magnetiniams laukams stebėti skirti prietaisai, kompasų rodyklės negalėjo parodyti šiaurės, sutriko ir vienintelė tuo metu naudota ryšio priemonė – telegrafas. To meto telegrafo operatoriams teko plušėti ištisą parą, kol sugebėjo perduoti neilgą žinutę. Tiesa, didesnės žalos tuometė Saulės audra nepadarė, mat žmonija dar nebuvo pasiekusi tokio technologijų lygio, kaip kad šiandien.

Jeigu tokio stiprumo Saulės audra pasikartotų šiais laikais, per ją būtų gerokai apgadinti palydovai, pasaulyje sutriktų elektros energijos tiekimas, būtų neįmanoma susisiekti įprastais ryšio kanalais. Vis dėlto tokio įvykio tikimybę mokslininkai vertina skeptiškai.

"Blogiausiu atveju suveiktų elektros tinklų apsauga ir automatiškai sustabdytų elektros srovės tiekimą. Autonominiai, akumuliatorių energiją naudojantys prietaisai to poveikio nepajustų. Taigi visi nešiojamieji kompiuteriai ir televizoriai, mobilieji telefonai, radijo imtuvai veiktų", – apie Saulės audrų poveikį kalbėjo D.Kybartas.

Beje, mokslininkas pridūrė, kad daug didesnę grėsmę įvairiems elektronikos prietaisams kelia žaibo iškrovos, kurių pasitaiko gerokai dažniau negu Saulės audrų.

Katastrofa negresia

Kita vertus, net jei itin stipri Saulės audra sugebėtų sutrikdyti šiuolaikinių įrenginių darbą, vargu ar tai taptų pasauline katastrofa. Juolab kad visi gedimai per trumpą laiką būtų pašalinti. Tuo neabejojo ir D.Kybartas: "Žinoma, sutrikus komunikacijoms, būtų tam tikras ekonominis šokas, tačiau greitai jos vienaip ar kitaip būtų atkurtos."

"Blogiausia būtų akcijų rinkoms, kur reikalingos komunikacijos, taip pat kurį laiką sutriktų atsiskaitymas elektroninėmis kortelėmis, bankų ryšiai. Vėl grįžtų sandoriai, kai atsiskaityti reikėtų grynaisiais pinigais. Galbūt tai kurį laiką būtų šuolis 15–20 metų atgal, tačiau telefoninius ar internetinius ryšius pakeistų susitikimai, kuriems būtų ruošiamasi, planuojama ir pan. Nepatogumų būtų daugiau, bet tai dar ne krachas", – svarstė D.Kybartas.

Beje, Saulės audrų poveikis juntamas nuolat. Informacinių technologijų bendrovės IBM mokslininkai yra nustatę, kad kompiuterio operatyviąją atmintį kas mėnesį perskrodžia bent vienas kosminis spindulys, lemiantis skaičiavimo klaidą. Elektringųjų dalelių pliūpsnis galėtų apgadinti kompiuterius didžiojoje pasaulio dalyje, tačiau juos pataisyti nebūtų itin sunku – užtektų iš naujo paleisti visas sistemas.

Didesnę grėsmę Saulės audros kelia palydovams, kurių nesaugo Žemės magnetinis laukas. Saulės energijos pliūpsniai yra sugadinę ne vieną kosminį aparatą ir vis trumpina jų veikimo laiką. Didžiulė Saulės audra iš rikiuotės galėtų išvesti telekomunikacijų, signalų retransliavimo ir vietos nustatymo palydovus, nutrūktų šiais palydovais paremtų paslaugų tiekimas Žemėje, o jiems pakeisti prireiktų ne vienų metų.

Kalbinti mokslininkai pabrėžė, kad pasaulio pabaiga pranašaujama nuolat, paskiriama tiksli jos data, tačiau ją vis tenka nukelti. Beje, kad paskirtoji diena atrodytų įtikimesnė, bandoma ją sieti su įvairiais įvykiais.

Pasaulio pabaigos buvo tikimasi ir tūkstantmečių sandūroje, ir per praėjusį Saulės aktyvumo ciklą, ir dar daugybę kartų prieš tai. Vargu ar pasaulis galėtų liautis egzistuoti dėl to, kad baigiasi kažkieno kalendorius, arba jo būtį užbaigtų tai, ką tūkstančius kartų iki šiol pavyko sėkmingai išgyventi.

Actekų kalendorius

Nors originalus majų naudotas kalendorius neišlikęs, manoma, kad jį perėmė vėlesnė actekų civilizacija. Kalendorius iškaltas didžiuliame akmeniniame luite ir šiuo metu saugomas Meksikos muziejuje. Šiame kalendoriuje metai skirstomi į mums įprastas 365 dienas ir į 260 ritualinių dienų. Religinis ciklas trukdavo 20 savaičių, suskirstytų po 13 dienų. O įprastas ciklas buvo suskirstytas į 18 mėnesių, trunkančių po 20 dienų. Įdomu tai, kad paskutinės 5 metų dienos nepriklausė jokiam mėnesiui ir buvo laikomos nelaimingomis.

Saulės aktyvumas

Pirmoji naujo Saulės aktyvumo ciklo dėmė pastebėta šių metų pradžioje. Praėjęs ciklas buvo gana aktyvus ir truko ilgiau negu įprastai, todėl mokslininkai prognozuoja, kad šįkart Saulės audrų bus mažiau (apie 90 esant pikui). Saulės aktyvumo piko tikimasi 2012 m. pabaigoje–2013 m. pradžioje. Kad Saulė iš neaktyvios būsenos pereitų į itin aktyvią, dažniausiai prireikia poros metų. Ankstesnis ciklas intensyvumu išsiskyrė 2000–2002 m., per šį laikotarpį užfiksuota daugybė Saulės dėmių (apie 180 per piką).

Šiaurės pašvaistės

Pašvaistės dėl Žemės magnetinio lauko ypatybių susiformuoja planetos ašigaliuose. Saulė skleidžia daugybę elektringųjų dalelių, – laisvųjų elektronų ir jonų, – kurios sukuria Saulės vėjus. Nuo pavojingo Saulės vėjo poveikio Žemės paviršių apsaugo viršutiniai atmosferos sluoksniai ir magnetinis laukas, nukreipiantis daleles į ašigalius. Įelektrintų dalelių ir atmosferos sluoksnių sąveika sukuria elektros iškrovas, virstančias šviesa. Kuo dalelių daugiau, tuo iškrova stipresnė ir šviesos daugiau, apimamas didesnis plotas.

Pasaulio pabaigos versijos

Paslaptinga planeta. Šumerai tikėjo, kad aplink Saulę skrieja paslaptinga planeta Nibiru, kuri prie Saulės priartėja kas 3,6 tūkst. metų. Ši planeta gali kelti grėsmę mūsiškei, nes jų orbitos susikerta. Beje, 1984-aisiais buvo pasklidę gandai, esą astronomams pavyko atrasti dešimtąją Saulės sistemos planetą. Vėliau paaiškėjo, kad ši priklauso ne Saulės sistemai.

Kalbant apie Nibiru, iš pradžių buvo prognozuojama, kad ji prie Žemės priartės 2003 m. gegužę, tačiau kai tai neįvyko, nelaimės data nukelta į 2012 m. ir pasirinkta majų kalendoriaus pabaiga.

Vis dėlto mokslininkams tai kelia abejonių, mat šumerai neišsiskyrė itin išsamiomis astronomijos žiniomis. Jie net nenumanė, kad Žemė sukasi aplink Saulę, todėl vargiai galėjo žinoti egzistuojant tą planetą. Be to, toks didžiulis dangaus kūnas, skriejantis į Žemę, veikiausiai jau būtų buvęs pastebėtas.

Ašigalių kaita. Taip pat teigiama, kad pastaraisiais metais užfiksuota nemažai Žemės magnetinio lauko sutrikimų, jis vis silpnėja, tai rodo, jog artėja magnetinių polių kaita. Iš tiesų magnetiniai planetų poliai keičiasi, pavyzdžiui, Saulėje tai vyksta kas 22 metus, o Žemėje – maždaug kas 500 tūkst. metų, kita teorija teigia, jog kas 800 tūkst. metų.

Ši kaita pavojinga tuo, kad tam tikrą laiką pradingsta visas magnetinis laukas ir Žemė netenka apsaugos nuo kosminio spinduliavimo. Spėjama, jog per ankstesnius magnetinių polių pokyčius planetoje galėjo išnykti 50–90 proc. gyvybės, jie taip pat galėjo lemti tai, kad dingo Marso paviršių gaubę atmosferos sluoksniai.

Mokslininkai skeptiškai vertina ir tokią galimybę. Jų nuomone, magnetinių polių kaita neturėtų įvykti artimiausius keletą milijonų metų. Be to, Žemė prie magnetinių polių kaitos prisitaikiusi – vykstant šiam procesui susiformuoja daugybė mažesnių polių visame planetos paviršiuje, sukuriančių laikiną magnetinį lauką, kurie vėliau vėl susijungia į du polius.

Meteorito smūgis. Tikimybė, kad į Žemę pataikys meteoritas reali. Tokia idėja ne kartą buvo įgyvendinta filmuose. Meteoritų į planetos atmosferą įlekia kone kasdien, tačiau jie gana nedideli ir dažniausiai sudega net nepasiekę paviršiaus. Be to, didžioji dalis nesudegusių meteoritų nukrenta į vandenynus, taip ir nespėję padaryti didesnės žalos. Meteoritus nuo planetos nukreipia ir jos magnetinis laukas.

JAV kosmoso agentūra NASA yra įkūrusi specialų padalinį, kuris stebi dangų ir siekia nustatyti, ar Žemės link neatlekia itin didelis meteoritas. Spėjama, kad maždaug kelių kilometrų skersmens kosminis kūnas, atsitrenkęs į Žemę prieš 65 mln. metų, išnaikino dinozaurus.

Mokslininkai ramina, kad nėra aptikę jokio didelio kūno, galinčio artimiausius kelerius metus kelti grėsmę gyvybei Žemėje. Jeigu kada nors toks būtų pastebėtas, dabartinės technologijos leistų pabandyti jo išvengti. Į link Žemės skriejantį meteoritą būtų galima paleisti branduolinę raketą, kuri jį turėtų suskaldyti.