Faktu, kad Vilniuje daugėja elgetų, iš esmės nepasakoma nieko nauja. Tačiau išmaldos prašančių žmonių kontingentas keičiasi – kepurę į praeivius tiesia tie, kurie dar prieš metus patys aukodavo labdarai.

Mokytas "ubagas"

Balti tvarkingai užsagstyti baltiniai. Juos papildo pilkšva liemenė. Kelnės – šviesios. Batai – švariai nuvalyti. Lūpos sakinius taria penkiomis kalbomis – lietuvių, lenkų, rusų, anglų ir vokiečių. Žvilgsnis liūdnas, bet skaidrus. Atrodo kultūringas, simpatiškas žmogus. Sakytum, eilinis save gerbiantis 42 metų vyriškis, jei sutiktum jį gatvėje, o ne ant Bernardinų bažnyčios laiptų su ištiesta kepure rankoje.

Aplinka jį iškart paverčia išskirtiniu: Gintautas Rulis nepritampa tarp elgetų, tačiau neįsipaišo ir į tradicinių vilniečių gretas. Žvelgdamas į tokį žmogų negali nepaklausti, kas gi atsitiko?

"Kaip ten sako: neišsižadėk ligos, tiurmos ir ubago lazdos", – nusišypso G.Rulis ir ištiesia nedarbingumo pažymėjimą. Nedarbingas nuo praėjusių metų rudens.

Vyriškio išvaizda niekaip nesiderina su įprastu nevalyvo ir spiritu ar pigiu vynu atsiduodančio benamio portretu. "Turiu pasistatęs namą kelyje Nemenčinės link", – lyg skaitydamas mintis sako G.Rulis ir pro šalį žengiant turistams keliomis kalbomis meldžia sušelpti.

"Esu šiek tiek mokytas", – pasigiria. Save jis vadina chrestomatiniu pavyzdžiu, kaip žmogaus gyvenimas keičiantis ekonominei realybei gali verstis kūliais.

Savivaldybėje liepė vogti

Prieš kelerius metus G.Rulis save galėjo vadinti pasiturinčiu žmogumi. 5–6 tūkst. litų atlyginimas leido gyventi palyginti plačiai. Darbas statybose anuomet buvo aukso kasykla. G.Rulis dirbo bendrovėse Panevėžio statybos treste, "Ranga IV" ir pan.

Tačiau praėjusį spalį darbo metu jam trūko skrandis, vyriškis atsidūrė ligoninėje. Nuo tada ir prasidėjo visos bėdos.

"Atsidūriau aklavietėje: gydytoja išrašė pažymą, kad esu nedarbingas, todėl esu netinkamas net viešiesiems darbams. Tegaliu porą maišelių cukraus pakelti – tokia mano norma. Darbo biržos išmokos vėluoja, dirbti neturiu teisės, o invalidumo grupės neduoda, kol nuo ligos pradžios nepraėjo metai", – pasakoja G.Rulis.

Vien vaistams jam per mėnesį reikia apie 300 litų. "Kreipiausi į savivaldybę. Norėjau gauti vienkartinę pašalpą, tačiau Priėmimo skyriuje moteris man pasakė, kad pinigų nėra, ir pasiūlė eiti vogti. Sako, pateksi į kalėjimą, nemokamai išgydys", – prisimena G.Rulis.

Laimikis – 130 litų

Kad įrodytų sakąs tiesą, G.Rulis atsisagsto marškinius ir parodo randą – nuo pat saulės rezginio iki bambos. "Buvo vidinis kraujavimas", – atsidūsta.

Tačiau vilties pasveikti nepraranda. O tada – vėl į Angliją ar Ispaniją. "Pasigailiu, kad grįžau. Buvau patriotas. Kai čia statybose galėjau gerai uždirbti, mečiau užsienį. Lietuvoje buvo pats pakilimas, statybos klestėjo. Tačiau netrukus trauma, krizė. Ne tokios Lietuvos tikėjausi grįždamas. Žmonės skursta, vargsta. Noriu tik atgauti sveikatą ir vėl išvažiuosiu", – ketinimų neslėpė 42 metų vyras, įgijęs plataus profilio statybininko specialybę.

Jis įsitikinęs: Lietuvoje nėra ko veikti. "Čia liks tik ligoniai, invalidai, pensininkai ir Seimo nariai. Visi kiti gyventojai iki 45 metų emigruos. Jų vietą šalyje užims afrikiečiai, vietnamiečiai, kinai. Jie vaikščios mūsų gatvėmis", – ateitį prognozavo G.Rulis.

Nors prašo išmaldos, namuose turi ir televizorių, ir DVD grotuvą. Jų parduoti nekyla ranka. Todėl kelis kartus per savaitę G.Rulį galima sutikti prie vienos ar kitos Vilniaus bažnyčios durų.

Savaitgaliais elgetaujant galima surinkti apie 100–130 litų per dieną. "Iš užsieniečių daugiausia monetų įmeta anglai. Tačiau lietuviai dosniausi – ypač po vestuvių ir krikštynų ceremonijų", – pasakojo G.Rulis.

Žmonės kaip žmonės

Su kepure pirmąsyk prisėsti ant bažnyčios laiptų buvo ir nedrąsu, ir gėda. "Nenorėjau, kad mane tokį pamatytų pažįstami, tačiau nusispjoviau ir nusprendžiau, kad tai – anokia gėda. Aš nevagiu. Pinigus renku vaistams, o ne alkoholiui ar narkotikams", – rodydamas rankų vidinė pusę kalbėjo G.Rulis. Venos švarios.

"Tiesa, rūkau. Tačiau mažinu. Kitas du pakelius per dieną. Aš pakelį – per tris", – šypsosi vyriškis. Jis įsitikinęs, kad Vilniaus gatvėse toks yra ne vienintelis. Pastaruoju metu išmaldos prašančių žmonių sostinėje daugėja. Ne visi jie benamiai ar valkatos.

"Nemaža dalis gatvės naujokų – žmonės kaip žmonės. Jiems tiesiog kažkas labai nepasisekė. Tačiau į dabartinę padėtį jie žiūri kaip į laikiną. Ir visi svajoja iškeliauti svetur. Tai – tik laiko klausimas", – neabejoja G.Rulis.