Išsakė nuomonę

Paminklo nukėlimo šalininkai teigia, kad P.Cvirka nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940-aisiais aktyviai kolaboravo su Maskva, vėliau, vadovaudamas Rašytojų sąjungai, šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją saugumui. Tad jo įamžinimui skirtam paminklui miesto centre – ne vieta, o aikštę būtina desovietizuoti.

Sužinojusi apie Vilniaus savivaldybės planus, Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba kreipėsi į kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską bei Vilniaus merą Remigijų Šimašių, ragindami nenukelti sostinės centre esančio paminklo rašytojui ir sovietmečio veikėjui P.Cvirkai. Rašytojų laiške teigiama, kad apskritai nereikėtų griauti sovietmečio epochą atspindinčių paminklų, nes taip "neišbrauksime dramatiškų Lietuvos istorijos puslapių".

V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

Anot sąjungos atstovų, P.Cvirka buvo "vienas talentingiausių ir žinomiausių tarpukario Lietuvos rašytojų", iki sovietmečio jo kūryba buvo "itin kokybiška, tačiau viskas pasikeitė parsivežus Stalino saulę". Todėl ir šį paminklą derėtų palikti aikštėje, o aplinką, patraukliai sutvarkius, paliekant medžius ir žalius skverus, pritaikyti visuomenės reikmėms ir atverti naujas galimybes socialinei kultūrinei raiškai.

"Juk griaudami sovietmečio paminklus neišbrauksime dramatiškų Lietuvos istorijos puslapių, priešingai – apie juos reikia kalbėti, kad ateityje panašūs įvykiai nesikartotų ir nauji cvirkos nepultų mums vežti naujos saulės", – teigia rašytojai.

Jų manymu, P.Cvirkos skvere prie paminklo galėtų būti pritvirtinta informacinė lentelė apie rašytojo kūrybą ir gyvenimą, skveras taptų vieta, kurioje "vyktų istorijos pamokos apie į sovietinio režimo pinkles įkliuvusius kairiąsias pažiūras išpažinusius tautiečius, kuriems atrodė, kad sovietinė sistema jas atitiko. Juk daugelis jų vėliau suprato klydę, tačiau ne visi spėjo pagarsinti apie savo nesitaikstymą su sistema."

Rašytojų sąjungos teigimu, P.Cvirka, kaip ir daugelis kitų to meto maištingų ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų Europos inteligentų, jaunystėje buvo susižavėjęs marksizmu ir Sovietų Sąjungos propaguojamomis idėjomis, o jų paveiktas galbūt pakenkė ne vienam savo tautiečiui. Tačiau yra pagrindo manyti, kad už šį savo paklydimą užmokėjo gyvybe. Mat P.Cvirka mirė 1947 m., būdamas 38-erių, o tai, pasak rašytojų, buvo laikas, "kai imta rimtai susidoroti su režimo nuostatų neatitinkančiais intelektualais".

"Sprendžiant iš palikto romano "Upė negrįžta" rankraščio, P.Cvirka buvo kaip tik vienas iš tų, kuriuos reikėjo pašalinti. Visų P.Cvirką pažinojusių amžininkų liudijimuose atrandame pastebėjimus, kad jis buvo labiau emocingas negu racionalus ir, remiantis rašytojo Gasparo Aleksos surinkta archyvine medžiaga, matome, kad ir Rašytojų sąjungos pirmininko pareigos P.Cvirkai buvo ne nomenklatūrinis karjeros laiptas, o priverstinis, nekenčiamas darbas", – tvirtina Rašytojų sąjungos atstovai.

Tik juoda arba balta

Rašytojai pažymi, kad 2017-aisiais Vilniaus miesto savivaldybės politikų ir įvairių ekspertų komisijos pasisakymas už paminklo nukėlimą kelia abejonių, kadangi už tai balsavo 8 iš 17 narių, į ekspertus įtraukti ir apie tai nieko nežinojęs poetas, P.Cvirkos sūnėnas Tomas Venclova, taip pat poetas, literatūrologas ir dabartinis kultūros ministras M.Kvietkauskas.

"Neįmanoma paneigti, kad Lietuvos žmonėms per daugelį metų šis paminklas buvo siejamas su "Žemės maitintojos" ir "Cukrinių avinėlių" autoriumi. Su šio talentingo rašytojo knygomis išaugo kelios kartos, kai kurios novelės yra ir liks lietuvių literatūros klasika, todėl reikėtų atskirti menininko paliktą kūrybą nuo jo sudėtingo, prieštarų kupino gyvenimo. Negi visuomenė tokia nebrandi, kad ją ideologiškai veiktų ir net žalotų (!) skverelyje stovintis P.Cvirka, per tiek metų sutapęs su ta vieta?" – klausia rašytojai.

Kuo toliau, tuo liūdniau, nes atrodo, tarsi mes visi esame kažkoks žaislas didelio kapitalo rankose, tarsi kažkokie nuomininkai šiame mieste, o ne jo gyventojai.

Ką tik pasibaigusio 55-ojo Poezijos pavasario laureatas Marius Burokas, pasiteiravus jo nuomonės dėl savivaldybės planų nukelti paminklą P.Cvirkai, "Vilniaus dienai" teigė, jog iš esmės jo nuomonė sutampa su Lietuvos rašytojų sąjungos išsakyta nuomone.

"Negana to, man labai įtartina, kai nežinau, ką ten darys nugriovę tą paminklą. Gražų parką su LED apšvietimais ir panašiais dalykais? Vėl iškirs visus senus medžius ir padarys dar vieną pseudobarokinį parką? Tai būtų baisoka", – sakė M.Burokas.

Jis teigė nemanantis, kad paminklą P.Cvirkai būtina nugriauti – galima būtų palikti jį ten, kur stovi, tik prisukti lentelę su paaiškinimais, kas jis buvo, jo vaidmenį visuose tuomečiuose įvykiuose, jei jau to reikia. Blogiausiu atveju, galima paminklą perkelti į P.Cvirkos tėviškę. Bet ar tikrai tai būtina daryti – klausimas.

"Manau, apie P.Cvirką ir panašius autorius reikėtų kalbėti įvairiapusiškiau – pateikiant ir tas puses, ir anas. Ir tą literatūrą reikėtų pateikti įvairesniame kontekste. Nes dabar matome arba juoda, arba balta, o tokio normalaus paveikslo nesusidėliojame. Tokios šviečiamosios misijos irgi reikėtų", – svarstė poetas.

Istorijos nepakeisime

"Mano požiūriu, nukelti paminklą P.Cvirkai būtų neteisingas žingsnis", – "Vilniaus dienai" teigė poetė Aušra Kaziliūnaitė, liepą pradėsianti darbą kaip Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja.

Jos manymu, toks savivaldybės žingsnis – maža dalelė viso to, kas šiuo metu vyksta – grandiozinių pertvarkymų, kurie vykdomi kaip buldozeriu pervažiuojant per Vilniaus miestą. Ir šiuo atveju situacija valdininkams paranki, nes kaip savo veiksmų pateisinimą jie gali naudoti ideologines priežastis ir taip manipuliuoti žmonėmis. O kokie tikrieji tokių veiksmų tikslai – tiesos niekas nesako. Visai gali būti, jog kažką tiesiog domina teritorija šalia P.Cvirkos paminklo.

"Jeigu pasigilintume į P.Cvirkos biografiją, pamatytume, kad jis mirė 1947 m., praėjus vos dvejiems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kai iš laiko perspektyvos kalbame apie sovietmetį ir sovietų įvykdytus nusikaltimus, turime iškart turėti omenyje, kad tai, kas šiandien mums atrodo savaime aiškūs dalykai, tuo metu nebuvo tokie savaime aiškūs dalykai, – sakė A.Kaziliūnaitė. – Kitas dalykas – tokiu būdu, tiesiog nuimdami paminklą, mes istorijos nepakeisime. Manau, šiuo atveju mums kaip tik reikėtų tas istorijos pamokas prisiminti ir stengtis kritiškai apmąstyti tai, kas įvyko, kodėl įvyko, kad tai nepasikartotų. Nereikėtų istorijos suvokti kaip kažkokio dvimačio, plokščio proceso. Tas paminklas – geras priminimas apie tai, kas įvyko, ir apie tą laiko nevienprasmiškumą."

Pasak poetės, jeigu pasigilintume apskritai į Vilniaus miesto istoriją, atminties istoriją, sužinotume, jog veikiausiai paminklas kompozitoriui Stanislavui Moniuškai yra šiuo metu seniausias paminklas, bet ir jis yra tik žmogaus amžiaus senumo. Tad faktas, kad Vilniuje tokių įpaminklintų senesnių atminties ženklų, kurie bylotų apie laiko ženklus Vilniaus mieste, neturime. A.Kaziliūnaitės manymu, tai yra didelė klaida.

O jeigu pažiūrėtume, kas vyksta Berlyne ar kituose Europos miestuose, kurie taip pat išgyveno ne pačius gražiausius istorijos vingius XX a., pamatytume, kad yra kelios strategijos. Viena – kai tie paminklai ar kiti atminimo ženklai, kurie susiję su nevienprasmiškais arba skaudžiais įvykiais, yra transformuojami. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, kažkas prie tų paminklų prideda kokių nors detalių ir atnaujina juos, suteikdami postmodernių naujų prasmių tam, kas buvo. Geras to pavyzdys galėtų būti akcija, kuri Vilniuje buvo įvykdyta su Žaliojo tilto skulptūromis, kai jos dar stovėjo.

"Prasmės pakeitimas yra viena iš tų srovių, kurios vyrauja, ir, mano manymu, ji išsaugo tai, kas buvo, bet pakeičia žinią taip, kad mes galėtume lengviau žiūrėti į tas skulptūras, – sakė A.Kaziliūnaitė. – Kita strategija – paliekamos skulptūros ar paminklai, tačiau šalia pastatomi elektroniniai ekranai, kuriuose galima detaliai susipažinti su informacija apie tai, kas įvyko, apie istorinius įvykius. Arba dar kitas žingsnis, kuris būtų lengvai Vilniuje įgyvendinamas, – "kalbančios skulptūros". Tiesiog prie skulptūros mobiliuoju telefonu nuskenavęs specialų kodą gali klausytis informacijos apie ją."

Man labai įtartina, kai nežinau, ką ten darys nugriovę tą paminklą – vėl iškirs visus senus medžius ir padarys dar vieną pseudobarokinį parką? Tai būtų baisoka.

Tad, poetės manymu, yra įvairių būdų, kaip skulptūras ir kitus laiko ženklus pritaikyti dabarčiai ir nebandyti sau ir kitiems meluoti, kad skaudžios praeities nebuvo. Juk daug pavojingiau apsimesti, kad viso to nebuvo, nei, tą prisiminus, mąstyti, kas įvyko, kad tai nepasikartotų ateityje. Tai yra mūsų istorija, mes turime ją žinoti, o ne apsimesti, kad to nebuvo.

Nuomonių negirdi

A.Kaziliūnaitė įsitikinusi, kad visi tie žmonės, kurie sėdi aukštuose politiniuose postuose ir planuoja įvairias permainas, turėtų daugiau kalbėtis su ekspertais, su bendruomene, su vilniečiais, įsiklausyti į jų nuomonę. Juo labiau kad tai, kas vyksta dabar – planuojamas paminklo P.Cvirkai griovimas, nėra koks nors pavienis "simptomas" – tai tėra viena didelės "dėlionės" detalė.

Juk visi tie įvykiai (Lukiškių aikštės renovacijos, kurios, poetės manymu, buvo pasityčiojimas tiek iš miestiečių, tiek apskritai iš politinių procesų, Reformatų parko pertvarka, naujausios užmačios iškirsti Sapiegų parko medžius, planai nepasitarus ir deramai neapsvarsčius su bendruomene autobusų stotį perkelti į Naujininkus ir paversti siauras to rajono gatveles pagrindinėmis transporto arterijomis), kurie vyksta Vilniaus mieste pastaruoju metu, pasižymi vienu bendru bruožu: į ekspertų rekomendacijas savivaldybė tiesiog deramai neįsiklauso. Jeigu ir bando rengti kokias nors diskusijas su specialistais ir visuomene, dažniausiai jos būna imitacinio pobūdžio. Tą įrodė, pavyzdžiui, Reformatų parko pertvarkos planai. Vilniečiai, neturintys jokių asmeninių interesų, neatstovaujantys jokioms politinėms jėgoms, puolė aktyviai ginti Reformatų parko. Kai savivaldybės atstovai bandė imituoti diskusiją, tačiau kalbėdami atvirai melavo, žmonės juos tiesiog nušvilpė. Valdininkai žadėjo, kad atsižvelgs į miestiečių nuomonę. Tačiau "atsižvelgimas" buvo toks, kad išėjo atostogauti, o po atostogų tiesiog nubalsavo taip, kaip jiems reikėjo. Ir dabar Reformatų skvere tikriausiai tiesiog padarys dar vieną bedvasį "euroremontinį" parkelį.

"Pagrindinė miesto valdžios pozicija – jeigu yra kažkokia tuštesnė vieta, reikia padaryti, kad ten visi labai burtųsi. Tokių "euroremontinių" parkelių pasaulyje bet kur galime rasti. Ir Vilniuje vyksta tokie procesai, kai viskas tiesiog vienodinama. Aš norėčiau gyventi Vilniuje, o ne mieste, kuris visiškai neturi veido. Tačiau kuo toliau, tuo liūdniau, nes atrodo, tarsi mes visi esame kažkoks žaislas didelio kapitalo rankose, tarsi kažkokie nuomininkai šiame mieste, o ne jo gyventojai", – sakė A.Kaziliūnaitė.

Sprendžia savivaldybė

Tad ar bus atsižvelgta į Lietuvos rašytojų sąjungos atstovų nuomonę priimant sprendimą dėl P.Cvirkos paminklo nukėlimo, "Vilniaus diena" teiravosi sostinės vicemero Valdo Benkunsko.

"Kai Žaliojo tilto skulptūras nukėlinėjome, irgi buvo visokių nuomonių. Taip jau būna, tos nuomonių įvairovės visada galima sulaukti. Yra ir tokių, kurie klausia, kodėl iki šiol stovi tas paminklas tokioje vietoje, pačiame miesto centre, – sakė vicemeras. – Lietuvos rašytojų sąjunga yra viena iš organizacijų, kuri turi savo nuomonę. Ta nuomonė yra girdima, gerbiama. Bet miesto savivaldybė yra atsakinga už savo erdvių tvarkymą ir kuo geriausios paskirties vilniečiams užtikrinimą. Tai yra teritorija, kurią reikia sutvarkyti. Mes norime šią viešąją erdvę miesto centre desovietizuoti, padaryti šiuolaikišką, patrauklią, ir po rekonstrukcijos tokiam paminklui ten tiesiog nebus vietos."

Pasak V.Benkunsko, diskusijos dėl P.Cvirkos paminklo nukėlimo nėra naujos. Savivaldybėje buvo sudaryta speciali komisija, kuri nagrinėjo susijusius klausimus. Jų sprendimas irgi buvo rekomenduoti tą paminklą nukelti. Tad nelabai suprantamas tiek Lietuvos rašytojų sąjungos, tiek kultūros ministro motyvas neskubėti – jau daug metų niekas niekur neskuba ir nieko nedaro. Savivaldybė šiuo atveju, norėdama sutvarkyti centrinėje miesto dalyje esančią viešąją erdvę, kuri šiuo metu yra "iš praeito amžiaus", negyva, nepatraukli, imasi veiksmų, siekdama paversti gražia, jaukia, šeimoms skirta laisvalaikio zona, ir akivaizdu, kad paminklas P.Cvirkai ten bus ne vietoje. Jam reikės ieškoti kitos vietos.

Vicemeras taip pat informavo, jog minimos teritorijos rekonstrukcijos projektas dar nėra parengtas – yra sprendimas dėl teritorijos architektūrinio sutvarkymo, bus skelbiamas rangos konkursas.

O kalbos, kad ta teritorija bus užstatyta, yra spekuliacija. Tai yra viešosios paskirties sklypas, miesto viešoji erdvė, ir ji tokia liks.