Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija ėmėsi strateginės bylos – pateikė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl žalos atlyginimo dviem Afganistano Respublikos piliečiams.

Q.N ir G.M., Afganistano piliečiai, kuriems sulaikymo metu, jų teigimu, buvo 14 ir 17 metų, buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnų Ignalinos rajone balandžio 4 d., po to kai neteisėtai kirto Lietuvos valstybės sieną.

Jaunuoliai paprašė prieglobsčio Lietuvoje. Nors pagal nacionalinę ir tarptautinę teisę prieglobsčio prašytojai yra atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą sienos perėjimą, Lietuva šios taisyklės netaikė – prieš sulaikytuosius pradėtas ikiteisminis tyrimas, jiems skirtas suėmimas, ir nepilnamečiai uždaryti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
Lukiškių kalėjime abu kaltinamieji išbuvo skirtingą laikotarpį: Q.N. – 107 dienas, o G.M. – 112 dienų. Nors abu sulaikytieji buvo kaltinami tos pačios nusikalstamos veikos padarymu – neteisėtu valstybės sienos perėjimu, teismas baudžiamaisiais įsakymais jiems paskyrė skirtingas sankcijas: Q.N. paskirta 27 820 Litų bauda, o G.M. – 29 120 Litų bauda. Įskaičiavus nelaisvėje praleistas dienas, abu prieglobsčio prašytojai nuo baudos mokėjimo buvo atleisti.

2013 m. rugsėjo mėnesį teismas, nuteistųjų prašymu, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismo posėdžiuose, pripažino, jog abu Afganistano piliečiai buvo nuteisti neteisėtai. Tai atitinkamai suponuoja, jog nepilnamečiams skirtas suėmimas Lukiškių kalėjime taip pat buvo neteisėtas, o dėl jo atsiradusi žala –  valstybės neteisėtų veiksmų rezultatas, už kurį valstybė privalo atlyginti.

Psichologinė ekspertizė parodė, jog abu nepilnamečiai kenčia nuo vidutinio sunkumo depresijos,  taip pat pastebėti ryškūs psichoemociniai sutrikimai ir net suicidinės mintys, gyvenimo nuovargis ir poreikis ištrinti iš atminties praeities įvykius.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas į prieglobsčių prašytojų teisių pažeidimus dėmesį buvo atkreipęs 2011-2012 m. Žmogaus teisių apžvalgoje: prieglobsčio prašytojams nėra tinkamai užtikrinamos tokios teisės kaip teisė turėti gynėją, naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis, nemokamai gauti būtinąją medicinos pagalbą ar socialines paslaugas.

Už uždaros sistemos durų slepiasi ir daugiau žmogaus teisių pažeidimų. Uždarumo politika, kurioje egzistuoja mažiau atskaitomybės ir daugiau erdvės savivalei bei savų taisyklių, o ne įstatymo taikymui, ypač pastebima Užsieniečių registracijos centro (URC) Pabradėje veikloje.

ŽTSI nuolat pasiekia informacija, jog, priešingai nei įpareigoja įstatymas, Užsieniečių registracijos centras dažnai atsisako iš Centre sulaikytų asmenų priimti prieglobsčio prašymus ir pradėti įstatyme numatytas procedūras. Apie tokią savivalę ne kartą kalbėjo patys Centre gyvenantys užsieniečiai. Be to, iškalbūs yra ir skaičiai, rodantys kiek užsieniečių, gyvenančių Užsieniečių registracijos centre Pabradėje, savo prašymus dėl prieglobsčio suteikimo siunčia tiesiai į Vilniuje veikiantį Migracijos departamentą. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos turimais Migracijos departamento pateiktais duomenimis, 2011 m. tiesiogiai į Migracijos departamentą kreipėsi 98 užsieniečiai, gyvenantys URC; 2012 m. tokių užsieniečių buvo 210; o 2013 m. lapkričio mėn. – 91 užsienietis.

2013 m spalio 17 d. URC dirbantys pasieniečiai bei jiems talkinę VSAT pareigūnai atliko Centre gyvenančių asmenų gyvenamųjų patalpų patikrinimą. VSAT pareigūnų teigimu, dėl užsieniečių neklusnumo pasieniečiams teko panaudoti fizinę jėgą – užlaužti rankas neklusniems užsieniečiams ir sustatyti juos prie sienos. Tad fizinė jėga, pasieniečių teigimu, buvo panaudota teisėtai ir proporcingai.

Anot vieno Gruzijos piliečio, šio patikrinimo metu VSAT pareigūnai, įsiveržę į jo gyvenamą patalpą 7 val. ryto, išvedė jį iš kambario. “Iš pradžių buvau išvestas iš kambario ir koridoriuje pastatytas prie sienos rankas laikydamas už galvos, paskui du kaukes dėvintys pareigūnai nutempė mane į kambarį, gavau du smūgius į galvą, mane parvertė ant grindų ir vienas iš pareigūnų šokinėjo apie 3-4 min. man ant nugaros“, pasakojo nukentėjusysis. Nukentėjusio asmens nugaros nuotraukoje matomi nubrozdinimai vargu ar galimi tiesiog asmeniui už nugaros užlaužus rankas.

Maža to, kitų užsieniečių teigimu, patikrinimo metu, jų atžvilgiu naudota fizinė jėga stipriai viršijo proporcingumo reikalavimus: jie buvo mušami, spardomi, klupdomi, naudojamas elektros šokas. Taip pat, užsieniečių teigimu, pasitelkiamas ir psichologinis teroras: jie žeminami, iš jų tyčiojamasi, jie užgauliojami, reikalaujama bendradarbiauti, nuteikinėjami vieni sulaikytieji prieš kitus, prieglobsčio prašytojų reikalaujama atsisakyti savo prieglobsčio prašymų, grasinama, kad niekada nebus paleisti į laisvę, kad jeigu kas nors skųsis, bus sužaloti, bauginami, kad niekas jiems negali padėti. Po tokių neteisėtų veiksmų, užsieniečių teigimu, jiems neleidžiama kreiptis į medikus.

Po šio patikrinimo, du prieglobsčio prašytojai atsiėmė prieglobsčio prašymus, dar vienas atsisakė skųsti neigiamą sprendimą.

Užsieniečių registracijos centro uždarumo politiką liudija ir tai, kad jau nuo lapkričio vidurio Centras atsisako įleisti atstovą (advokato padėjėją), siekiantį susitikti su savo klientais – sulaikytais prieglobsčio prašytojais. Šį neteisėtą URC sprendimą ir grubų teisės į teisinį atstovimą pažeidimą bandoma pagrįsti išgalvotomis biurokratinėmis priežastimis, t. y. neįregistruota atstovavimo sutartimi ar duomenų trūkumu klientų identifikavimui.

Uždaros sienos taip pat padeda slėpti valstybės pareigūnų nepagarbą Centre gyvenančių asmenų atžvilgiu. Užsieniečių teigimu, Lietuvos valstybės pareigūnai į juos nevengia kreiptis, sakydami ne „jūs“, o „tu“, įvardindami tautybę ar vadindami numeriais.

Panašu, kad uždarumas tampa valstybės politika. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis yra pasakęs: „Apskritai reikia apsispręsti, kokių valstybių asmenys yra tinkami Lietuvai, ar mes esame visiems atviri“.

Užsieniečių registracijos centras – VSAT pavaldi įstaiga, skirta laikyti neteisėtai Lietuvoje esančius sulaikytus užsieniečius ir laikinai apgyvendinti prieglobsčio prašytojus. Centras buvo įsteigtas 1997 m.; nuo to laiko Centre nebuvo vykdomi jokie remonto darbai. Patys užsieniečiai laikymo ir apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre sąlygas vertina neigiamai. Centre nei karto nėra lankęsis joks tarptautinis komitetas ar institucija, nei Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių padėties uždarose laisvės apribojimo institucijose stebėtojai. Kaip teigia vienas Užsieniečių registracijos centre gyvenęs prieglobsčio prašytojas, “visas centras – viena didelė problema“.