Eugenijus ir Jurga Mačiukai, pasakodami savo sūnaus istoriją, tikisi suteikti vilties kitų sunkiai sergančių vaikų tėvams. Gydytojų pastangomis ir maldomis pasiektas stebuklas vyrą įkvėpė imtis ir unikalaus projekto.

Tylėti būtų nuodėmė

„Ilgai galvojau, ar viešinti sūnaus istoriją. Bet nusprendžiau, kad tylėti apie tokius dalykus būtų nuodėmė. Stebuklai tikrai vyksta“, – tarė kaunietis E.Mačiukas. Stebuklo įrodymas – dar trejų metų neturintis jo sūnus Adomas, sėdėdamas ant mamos kelių, „skaitė“ žurnalą.

„Bandėme ieškoti gydymo ir kitose šalyse, bet mūsų ten atsisakė kaip beviltiškų“, – prisiminė J.Mačiukienė ir tvirčiau apkabino sūnų.

Paklaustas, kiek jam metų, Adomas aiškiai ištarė „Du“ ir dar bandė tai parodyti pirštukais. Mamai padavus skanėstą, berniukas mandagiai ištarė „A-čiū“ ir įdėjo bandelę į maišelį.

Žvelgdamas į mažylį nė neįtartum, kad mintyse su juo jau buvo atsisveikinta. Imant smegenų auglio mėginį tyrimams tuomet nė metų neturėjusiam berniukui įvyko insultas. Apmirė kairė pusė Adomo smegenų. „Buvo momentų, kai nesitikėjome, kad mūsų kūdikis išgyvens“, – pasakojo E.Mačiukas.

Mačiukai iš pradžių bandė skaičiuoti sūnui atliekamas narkozes, didesnes ir mažesnes galvos operacijas, chemoterapijos kursus, tačiau jų buvo tiek daug, kad pametė skaičių.

Neproporcingai didelė galvytė

Adomas yra trečiasis J. ir E.Mačiukų vaikas. Kai gimė brolis, Matui buvo šešeri, Miglei – vos treji. Adomas buvo labai ramus kūdikis, daug miegojo. Tėvai įprastą dėmesį galėjo skirti ir vyresnėliams. Tačiau neilgai.

Kai mažajam Adomui dar nebuvo nė trijų mėnesių, šeimos gydytoja sunerimo, kad jo galvytė – neproporcingai didelė. Vėliau ji per mėnesį dar padidėjo apie 10 cm. Tėvams ir gydytojams tuomet nė į galvą nešovė, kad priežastis gali būti Adomo galvoje besikerojantis auglys.

„Klinikose prieš tyrimą drąsiai paklausiau moters, dariusios galvos echoskopiją, ar ką nors įtaria. Išgirdau tiesiai šviesiai: įtaria auglį. Iškart išgaravo visa drąsa. O kai jau gulėjome ligoninėje ir gydytojas prisėsdavo prie mūsų pakalbėti apie Adomo situaciją, tylėdavau ir galvodavau, kad tai kažkokia klaida“, – prisiminė J.Mačiukienė.

Po tyrimo prasidėjo šventės

Adomas ir jo mama ligoninėje su pertraukomis praleido 9 mėnesius. Namo jie buvo išleisti, kad berniukas sustiprėtų. Tuomet auglys dėl chemoterapijos jau buvo kiek sumažėjęs. Į auglį nesikėsinta skalpeliu, nes jis buvo labai pavojingoje vietoje.

Daugiau kaip po metų, kaip tik per Adomo krikštynų metines, medikai atliko dar vieną magnetinio rezonanso tyrimą. Tuomet Adomas jau pusmetį nevartojo jokių vaistų.

Rezultatai nustebino net visko mačiusius gydytojus.

„Auglys buvo dar labiau sumažėjęs, apmirusios smegenų pusės veikla suakyvėjusi, išryškėję naujų vingių. Gydytojas nesugebėjo paaiškinti, kodėl auglys sumažėjo. Sakė, kad per jo praktiką taip dar nėra buvę, kad apie tai jis buvo tik skaitęs. Mediciniškai auglys neturėjo sumažėti. Po šių žinių mūsų šeimoje prasidėjo šventės“, – neslėpė emocijų E.Mačiukas.

Vejasi bendraamžius

Po gerosios žinios jau praėjo pusmetis. Nors auglys ir bandymas jį sutramdyti paliko padarinių, Adomas, nepaisydamas kliūčių, vejasi bendraamžius. Tą jis iš pradžių darė labai pamažu, tačiau kuo toliau, tuo labiau įsibėgėja.

Berniukas galvą pradėjo laikyti tik būdamas 10 mėnesių, nors kai kurie tokio amžiaus vaikai jau ir vaikšto. Būdamas metukų jis dar nesėdėjo, be to, buvo labai apatiškas, tad gydytojai net suabejojo, ar jis išvis mato ir girdi. Auglys yra apaugęs regos nervus, bet neatmesta galimybė, kad galėjo kenkti ir klausai.

Pirmuosius žingsnius Adomas žengė tik po antrojo gimtadienio. „Kai jam buvo dveji metai, gydytojai bendrą raidą prilygino metukų vaiko, o psichoginė raida buvo dar labiau atsilikusi“, – pasakojo J.Mačiukienė.

Mankštos, masažai, pratybos logopedės kabinete tapo Adomo kasdienybe. Laukdamas trečiojo gimtadienio, kuris bus už poros mėnesių, berniukas mokosi kalbėti, greičiau vaikščioti, labiau koordinuoti judesius, naudotis stalo įrankiais.

Jau buvo cirke

„Jis pats dar nemoka atsikelti iš lovytės, pargriuvęs – atsistoti, jam ne visada sekasi išlaikyti pusiausvyrą, bet yra be galo mandagus, linksmas, pedantiškai žiūri tvarkos namuose – jei ne visi daiktai savo vietose, kyla triukšmas", – apie sūnaus pažangą pasakojo mama.

"Adomas atskiria, kuris telefonas yra tėčio, kuris mamos, nors jie – labai panašūs“, – juokėsi J.Mačiukienė.

Ligoninėje Adomas dažnai būdavo apraizgytas įvairių aparatų laidais. Jo tėvai parų paras praleido palatoje. Dabar Mačiukai stengiasi aplankyti kuo daugiau renginių.

„Neseniai buvome cirke. Maniau, kad Adomui labiausiai patiks katytės ar arklys, bet jis atidžiausiai stebėjo oro akrobatų pasirodymą. Žiūrėdamas jų programą plojo, juokėsi ir atsisukęs į mus savo kalba vis dalijosi įspūdžiais“, – šypsojosi prisiminusi iš džiaugsmo žibančias sūnaus akis kaunietė.

Meldėsi daugybė žmonių

J.Mačiukienė pastebėjo, kad ko jau ko, o atkaklumo sūnui mokytis tikrai nereikia. „Jei jis ko nors nenori, neįmanoma perkalbėti. Bandome riboti kairės rankytės judesius, kad lavintų dešiniąją, nes ši yra daug silpnesnė. Jis tol kovoja, kad sveikoji rankytė būtų laisva, kol laimi“, – glostydama mažąjį gladiatorių šypsojosi mama.

Ko gero, būtent užsispyrimas ir kovotojo dvasia Adomui padėjo ištverti visus išbandymus. Berniuko tėvai yra be galo dėkingi Kauno klinikų medikams, ypač neurochirurgui Algimantui Matukevičiui ir gydytojai onkologei Rositai Kiudelienei, Kauno klinikų filialo Vaikų reabilitacijos ligoninės „Lopšelis“ specialistams, tačiau kiekvieną kartą žvelgdami į sūnų jie jaučiasi skolingi ir Dievui bei daugybei žmonių, kurie meldėsi už jų jaunėlį.

„Tą dieną, kai išgirdau diagnozę, vienas pažįstamas atsiuntė SMS su tos dienos žodžiais iš Šv. Rašto, kurią lig šiol nešioju savo širdyje: „Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo.“ Ši žinutė mane palaikydavo, kai netekdavau vilties sunkiomis akimirkomis, kai atrodydavo, kad jau viskas“, – pasakojo J.Mačiukienė.

Už pagalbą ji su vyru dėkinga ir uošviams. Būtent ant jų pečių tuos metus, kai Adomas buvo gydomas ligoninėje, gulė kitų dviejų Mačiukų vaikų priežiūra.

Statys akvariumus

"Stebuklas, kuris įvyko su Adomu, mane įkvėpė imtis idėjos ligoninių vaikų skyriuose statyti akvariumus“, – tarė E.Mačiukas. Taip startavo projektas „Akvariumas – ligoninės vaikams“.

Kauno klinikų II vaikų ligų skyriuje, kur buvo gydomas Adomas, buvo nedidelis apleistas akvariumas. „Iš pradžių nedrįsau aplinkinių prašyti pagalbos, bet kai paprašiau, labai lengvai surinkome reikalingus 700 litų ir jį patobulinome – įrengėme geresnę vandens filtravimo sistemą. Pats akvariumas buvo geras. Bėda buvo prastas filtras ir tai, kad sesutės žuvytėms iš nežinojimo berdavo gerokai per daug maisto“, – pastebėjo vyras.

Pasak J.Mačiukienės, jai budint Adomo palatoje, ligoninėje prie akvariumo laiką dažnai leisdavo ne tik didesni vaikai, bet ir mamos su mažyliais. Ji ir pati patyrė, kad plaukiojančios žuvytės, vanduo labai ramina. „O ramybė ir viltis yra būtent tai, ko labai trūksta sunkiomis ligomis sergantiems vaikams ir jų tėvams“, – iš savo patirties kalbėjo E.Mačiukas.

Prižiūrės pats

Nedidelė dalis jo užmojo jau įgyvendinta. II vaikų ligų skyriui išsikrausčius iš senųjų patalpų, jose buvo paliktas ir senasis akvariumas. Skyrius be akvariumo veikė neilgai. Šią savaitę naujose Klinikų II vaikų skyriaus patalpose atsirado 450 litrų akvariumas – dvigubai didesnis nei jo pirmtakas. Jau išrinktos ir žuvytės, augalija, belieka tik įkurdinti.

Medikai, labai pritariantys akvariumo idėjai, sunerimo tik dėl vieno: kas prižiūrės? E.Mačiukas užtikrino tuo rūpinsiąsis pats, personalo tik prašysiąs nurodytomis normomis pašerti žuvytes.

Kaunietis neketina apsiriboti vienu akvariumu. Padedamas geranoriškų žmonių, jis akvariumų norėtų įrengti ir kituose įvairių ligoninių skyriuose, kuriuose gydomi vaikai.

Idėją sušildyti, nuspalvinti ir pagyvinti sergančių vaikų aplinką visapusiškai palaiko labdaros ir paramos fondas “Rugutė“, globojantis vaikus, sergančius piktybiniais navikais, jų artimuosius bei remiantis onkologijos mokslo ir praktikos plėtojimą.