Ar kada nors teko sostinės gatvėje matyti grupelę vaikinų, bėgančių per miestą, šokinėjančių per sienas, darančių salto? Nesupainiokite, tai – ne kokie nors nusikaltėliai ar chuliganai. Tai žmonės, užsiimantys parkūru.

Lietuvoje dar neišpopuliarėjo

„Pavadinimas tam, kuo dabar užsiimame, buvo sugalvotas prieš gerus dvidešimt metų“, – sakė vilnietis parkūro entuziastas Mindaugas Baltuška. Nuo tada skaičiuojamas ir laikas, kai oficialiai atsirado parkūras, kai juo pradėjo užsiimti paprasti žmonės ir visa tai buvo perkelta į miestą.

Iš pradžių, pasak pašnekovo, tai tebuvo primityvus šokinėjimas per kliūtis. Vėliau atsirado sąvoka „free run“ (laisvasis bėgimas – angl.). „Čia kaip su riedlente ar dviračiais: iš pradžių buvo keliavimo priemonė, paskui atsirado įvairių “freestyle„ (laisvasis stilius – angl.) elementų. Taip ir parkūre. Atsirado akrobatika, salto, breiko judesių ir pan. Kiekvienas žmogus, kuris yra lankęs Rytų dvikovas, menus, šokius, gimnastiką ar dar ką nors, įnešė savo judesių. Tai ir džiugina, kad nereikia kuo nors apsiriboti“, – apie parkūrą kalbėjo M.Baltuška.

Į Lietuvą parkūras atkeliavo prieš šešerius septynerius metus. Tuomet susibūrė treiserių, žmonių, užsiimančių parkūru, komanda „Vilnius tracers“. Pasak pašnekovo, parkūras mūsų šalyje nėra naujiena, tačiau apie tai dar daug kas nežino. Nėra ir daug tuo užsiimančių. O dažnai praeiviai gatvėje ne tik pagiria, bet ir kreivų žvilgsnių negaili.

„Daug kam atrodo, kad mes esame šokėjai. Ne, mes ne šokėjai. Kalbant apie žmones, būna visaip. Kartais prieina koks vyresnis žmogus, paspaudžia ranką, pagiria, kad treniruojamės. Kai išeiname į miestą, žmonės dažnai mano, kad esame išgėrę ar apsvaigę. Esmė tai, kad jei šilta, būname be marškinėlių, jei šalta – vis tiek mažiau apsirengę, kad galėtume laisvai judėti ir drabužiai nevaržytų. Gal čia yra ir mūsų kaltės, kad kartais iš šono atrodo, jog parkūrą pristatome kaip kokį andergraundinį sportą“, – svarstė M.Baltuška.

Būtina įvertinti galimybes

Kaip jau minėjo pašnekovas, parkūre naudojamos gimnastikos, lengvosios atletikos, Rytų dvikovų ir kitos technikos, remiamasi tam tikra suvokimo filosofija. Tai yra kūno judesių kontroliavimas ir jų pritaikymas įvairiose gyvenimo situacijose. Pagrindiniai veiksniai, kuriuos naudoja treiseriai, yra jėga ir tinkamas jos panaudojimas, mokėjimas greičiau nei kiti atsidurti reikiamoje miesto vietoje. Sveika konkurencija vyrauja ir čia, M.Baltuškos teigimu, stebi, ką daro draugas, nori pats išmokti, kartais ir pralenkti.

Treiseriams nėra ribų, tik kliūtys, kurias galima įveikti. Parkūras yra gyvenimo filosofija ir judėjimo menas. Tam nereikia jokių specialių priemonių. „Apsaugų nenaudojame. Visa ko pagrindas yra tavo kūnas. Darbas, treniruotės, noras, – sakė Mindaugas ir pabrėžė: – Jei tau liūdna, kad ko nors nepadarai, nedaryk to. Daryk ką nors lengvesnio, tai, kas tau išeina. Kad tau būtų linksma, kad norėtum tuo užsiimti ir kitą kartą.“

Medžiai, stogai, sienos, laiptai – įprastos treiserių kliūtys. Labai svarbu greitai reaguoti, mokėti įvertinti aplinką ir savo galimybes. Norint išvengti traumų, iš tiesų viską reikia daryti su protu.

„Net jei kartais atrodo, kad dar turi fizinės jėgos ir gali nuo laiptų šokti ant kokio nors betono gabalo, prieš tai pagalvoji, įvertini, kad vis dėlto jau esi pavargęs, o traumų tikrai nesinori“, – atsakingą požiūrį išsakė M.Baltuška.

Gali užsiimti visi

Mindaugą, kaip ir daugelį vaikų, vaikystėje tėvai vedžiojo po įvairius būrelius. Būdamas dešimties jis apsistojo ties Rytų dvikovomis.

„Lankiau treniruotes, kol gyvenau Panevėžy. Tačiau mane visada labai žavėjo gimnastika. Bet pas mus jos nebuvo. Prieš ketverius metus pradėjau mokytis salto, paskui atsikrausčiau į Vilnių, rudenį nuėjau į “Vilnius tracers„ treniruotę, o pavasarį buvau supažindintas su parkūru. Tad dabar jau trejus su puse metų tuo užsiimu“, – savo kelią parkūro link papasakojo pašnekovas.

Vaikino teigimu, parkūru gali užsiimti bet kas. Esą, jei keturiasdešimtmetis žmogus mano, kad gali eiti į jogą, nes tai ir sveikata, ir sportas, lygiai taip pat jis gali užsiimti ir parkūru. „Viskas, ko jums reikia, tai sportbačiai, nes bėgti basomis asfaltu pavojinga ir labai negerai nugarai“, – įspėjo treiseris.

Šeštadieniais 12 val. į septynių narių komandą „Mamgrow“ susibūrę vaikinukai Vilniaus edukologijos universiteto aikštelėje rengia nemokamas treniruotes, į kurias kviečia visus norinčius. M.Baltuška pasakojo pats nesitikėjęs jose sulaukti tiek jaunimo. „Per kiekvieną treniruotę ateina vis daugiau žmonių, daugiausia buvo 38“, – džiaugėsi Mindaugas.

Erdvių, vietų mieste užsiimti parkūru, pasak pašnekovo, yra labai daug. Pats gyvendamas netoli centro jame ir leidžia laiką, į rajonus nevažiuoja. Be universiteto aikštelės, su bendraminčiais jis susitinka ir prie Centrinės universalinės parduotuvės, Katedros aikštėje.

Paklaustas apie tykančius pavojus, Mindaugas atsakė: „Pats žmogus sau yra didžiausias pavojus. Norėdamas įrodyti sau ar kitam, jis gali daryti tai, ko nėra daręs anksčiau. Tokiais atvejais traumų galima neišvengti.“

Pradininkai – prancūzai

Parkūru (pranc. parkour – distancija, kliūčių ruožas) vadinama sportinio tipo veikla, kurios pagrindinis principas yra judėjimas, patekimas iš vienos vietos į kitą kiek įmanoma greičiau ir efektyviau. Viskas aplinkui traktuojama kaip kliūtys, kurias siekiama įveikti pasikliaujant vien savo galimybėmis.

Ši sąvoka pradėta vartoti 1987 m. Parkūro pradininku laikomas prancūzas Davidas Belle. Apie tai, kas yra parkūras, D.Belle sužinojo iš savo tėvo Raymondo. Jis gimė 1939 m. dabartinio Vietnamo teritorijoje prancūzų gydytojo ir vietnamietės šeimoje. Per kovas už nepriklausomybę R.Belle buvo atskirtas nuo savo šeimos ir išsiųstas į karinę našlaičių prieglaudą. Būdamas ten jis privalėjo tapti stipresnis, kad išgyventų. Todėl treniruodavosi daugiau ir ilgiau nei kiti, kad niekad netaptų auka. Naktį, kai visi miegodavo, jis bėgiodavo, laipiodavo medžiais. Sportavo ir eksperimentavo mėgindamas savo ištvermę, jėgą ir lankstumą. Tai jam padėjo įveikti daugelį sunkumų, o 1954 m. grįžęs į Prancūziją jis liko karinio mokymo srityje. Po kelerių metų buvo priimtas į ugniagesių gretas ir ten pelnė geriausio bei greičiausio vardą. Per savo karjerą net keletą kartų tapo prancūzų kariuomenės čempionu.