Fotografijų parodos „Kadišas medinėms sinagogoms“ Vilniaus rotušėje rengėjas Daumantas Levas Todesas ateities darbų planų nestokoja. Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo vadovas, sostinėje pristatęs yrantį Lietuvos žydų paveldą, su paroda planuoja vykti į Europą.

– Kaip kilo idėja surengti apleistų medinių sinagogų fotografijų parodą? – paklausėme D.L.Todeso.

– Pirmiausia dėmesį patraukė Kultūros vertybių apsaugos departamento archyvuose saugotos penkių medinių sinagogų nuotraukos. Susidomėjau, kiek tokių sinagogų yra Lietuvoje, ir praėjusių metų gegužę ėmiau važinėti po Lietuvą ir jas fiksuoti.

Dar vienas dalykas, paskatinęs mane rinkti nuotraukas, – tai žinomo tarpukario Lietuvos menotyrininko, paveldosaugos guru Pauliaus Galaunės mintys. Jis kalbėdamas apie žydų sinagogas pavadino jas Lietuvos paveldo dalimi. Iš tiesų, mano nuomone, teiginys „lietuvių liaudies menas“ klaidinantis. Reikėtų kalbėti apie Lietuvos liaudies meną. Mes, žydai, gyvename čia 700 metų ir esame Lietuvos kultūros kūrėjai, lygiai taip pat kaip lietuviai ir kitos čia nuo seno gyvuojančios tautos.

Taigi parodos tikslas – išlįsti iš siauros tautinės kišenės ir parodyti, kad tai ne tik Lietuvos žydų, bet visos Lietuvos paveldas.

– Koks šių pastatų būklės fiksavimo tikslas? Bandysite juos gaivinti, vėl paversti maldos namais?

– Šie pastatai kaip sinagogos numirė. Niekas ir niekada čia nedegs žvakių ir nevynios Toros ritinėlių.

Sinagogomis jos vėl tapti negali, nes nebeliko tų bendruomenių, kurios buvo išnaikintos Antrojo pasaulinio karo metais. Nėra žmonių. Kad pastatas būtų maldos namai, turi susirinkti dešimt suaugusių žydų vyrų.

Žydų nėra, tad dabar mūsų užduotis išsaugoti pastatą, bent jau padaryti taip, kad žmonės žinotų, jog tai ne šiaip sau namas.

– Galbūt tai bus muziejai?

– Muziejai, manau, ne. Jeigu rasime pinigų, suremontuosime pastatus, bet jų niekam nepritaikysime, jie numirs, kad ir kaip gerai atrodytų.

Kokią funkciją galėtų turėti šie pastatai? Išskirčiau tris esminius dalykus. Pirmiausia, jie galėtų atlikti šviečiamąją funkciją. Čia galėtų vykti pamokos, kas tie žydai, iš kur jie atsirado, kaip jie čia gyveno daugelį šimtmečių.

Antras dalykas – tai holokausto pamoka ir trečioji funkcija – religijos. Dabartinis jaunimas nežino, kad Dievas visiems yra vienas, o krikščionybės šaknys slypi judaizme.

– Jūs ne pirmieji, kurie ėmėsi fotografuoti apleistas sinagogas...

– Ne, bet prieš mus vykdavo tik fiksacija. Konstatuojamas faktas, kad toks pastatas yra. Jis išmatuojamas, aprašomas, ir viskas. Trūko pinigų, gal net ne pinigų, o noro, ryžto ką nors daryti, kaip nors jį gelbėti.

– Parodoje užfiksuoti devynių sinagogų vaizdai. Kiek, jūsų žiniomis, Lietuvoje šiuo metu yra išlikusių medinių sinagogų?

– Prieš karą Lietuvoje buvo per 500 mūrinių sinagogų. Medinių pastatų skaičius gerokai mažesnis. Šiandien yra išlikę 17 ar 18, iš jų keturi pastatai – maldos namai. Tai tikrai nemažai, nes visoje Europoje medinių sinagogų apie 30. Tad daugiau nei pusė medinių Europos sinagogų yra Lietuvoje.

– Kokia jų būklė šiandien? Ar visos jos vienodai apleistos?

– Deja, sinagogos, Lietuvoje jau daugiau nei 60 metų nenaudotos pagal paskirtį, nyksta tiesiog akyse. Ryškiausias pavyzdys – Sedos sinagogos pastatas. 2011 m. gegužę darytoje nuotraukoje statinys dar laikosi, o štai prieš pat naujuosius metus – jis jau nuvirtęs. Taip mūsų akyse paveldas, kuriuo laiku nebuvo pasirūpinta, sunyko.

Blogiausia, kad šie pastatai niekuo neišsiskiria, žmonės juose neatpažįsta maldos namų. Vieni jų buvo paversti iki šiol veikiančiais sandėliais, ir tai ne blogiausias pavyzdys. Dar blogiau, kai mediniame, tam nepritaikytame pastate įkurdindavo pirtį, kiaulidę.

Tačiau yra ir gerų pavyzdžių, kai bendri vietos bendruomenės ir valdžios veiksmai padeda išsaugoti istorinius statinius. Panašiai nutiko Pakruojyje. Keli aktyvistai, savivaldybė sutelkė jėgas ir ėmėsi darbų. Buvo gauta parama iš Norvegijos fondų, ir dabar pastatas apsaugotas nuo tolesnio irimo, uždengtas stogas. Aišku, iki galo sutvarkyti šiam statiniui reikia daug laiko ir pinigų, tačiau gera pradžia – pusė darbo.

Juntamas sujudimas ir Alantoje. Labai aktyvus miestelio bendruomenės pirmininkas Danielius Drazdauskas pats mane susirado ir klausė, ką darome. Aš ir sakau: „Žydų nėra – reikia patiems. Jei bendruomenė norės, tai bus.“ Dabar tikslas turi būti atslūgus šalčiams važiuoti ten, viską išmatuoti, sudaryti sąmatą ir su kepure eiti po svietą.

Kas dar? Alsėdžiuose yra puikiai sutvarkyti maldos namai, labai geras garažas įrengtas.

– Planuojate su fotografijų paroda keliauti po Europą?

– Taip. Kol kas dar negaliu patvirtinti, tačiau vyksta derybos su lenkais ir olandais. Tad keliausim arba į Lenkiją, arba į Olandiją.

– Vienas fondo planų įkurti etnografinį litvakų kaimą Žemaitijoje. Ar tai bus žydiškas Rumšiškių atitikmuo?

– Duoklę mirusiems mes jau atidavėme. Visi žinome, kaip mes numirėme. Dabar atėjo metas, kad žmonės sužinotų, kaip mes gyvenome. Esame suskaičiavę per 290 vietų, kur Lietuvoje gyveno žydai, ir planuojame sukurti tokį žemėlapį 6 hektarų plote, visai prie pat Žemaitijos nacionalinio parko.

Rumšiškės buvo kuriamos tuo metu, kai lietuviams buvo labai svarbu pabrėžti savo tautiškumą, savo nacionalinę esybę, tad žydams jų etnografiniame kaime vietos neliko. Nors istoriškai tai neteisinga. Kiekviename Lietuvos kaime buvo bent trys žydų pastatai: malūnas, karčiama ir kalvė. Miesteliuose tų pastatų buvo dar daugiau. Be to, žydai stengdavosi pastatyti kaime bent vieną pastatą aukštu stogu, kur vykdavo susitikimai.