Rytoj prie Seimo šalies ūkininkai protestuos prieš, jų teigimu, mažas supirkimo kainas. Tarp jų bus ir Stasys Steponavičius iš Kauno rajono, žurnalistams atskleidęs lietuviškų pieno upių ištakas.
Kasdien - dvi tonos pieno
„Galėčiau ir visos savaitės pieną paaukoti, kad tik iš to būtų naudos. Tokiai akcijai ryžtamės ne iš gero gyvenimo. Daugeliui atrodo, kad ūkininkams pinigai krenta iš dangaus, tereikia juos pasiimti. Bet už pastangas negauname tiek, kiek triūso įdedame. Valdžios politika dėl pieno supirkimo kainų mus varo į neviltį", - užklaustas apie akciją pratrūko S.Steponavičius.
Stambus Steponavičių pieno ir galvijų ūkis įsikūręs netoli Kauno marių esančioje Piliuonos gyvenvietėje.
Ponas Stasys šaknis čia įleido daugiau kaip prieš 20 metų, kai su žmona Vida į tuometį „Pirmūno" kolūkį atvyko baigę Lietuvos veterinarijos akademiją.
Iširus sovietiniam ūkiui, o vėliau - vietoj jo gyvavusioms bendrovėms, Steponavičiai įsigijo vieną buvusį gamybos padalinį ir ryžosi patys ūkininkauti. Pradėjo nuo dviejų karvių, o per 14 metų galvijų bandą padidino iki trijų šimtų.
Penki vaikai, išpuoselėta sodyba ir didžiulis ūkis - tai turtas, kurį per bendrus gyvenimo metus užgyveno sutuoktiniai. Vieno stambiausio Taurakiemio seniūnijoje pieno ir gyvulininkystės ūkio savininkai pieno perdirbėjams kasdien pristato maždaug 2 tonas pieno - tiek, kiek gauna iš per 100 melžiamų karvių.
Karves melžia ir žmona
Į ganyklą, kur ganėsi Steponavičių galvijai, ponas Stasys vežė senu, barškančiu „Audi" automobiliu. Kas mėnesį, sakė ūkininkas, kaimo keliais juo sukaria po 5-6 tūkst. kilometrų. Nuo namų iki fermų, ganyklų, javų laukų - nemažas kelio gabalas, visų ūkio valdų pėsčiomis neapeisi.
„Su ištaigingu automobiliu per pievas neprivažinėsi. Turėjau ir kitą, geresnę mašiną, bet atidaviau sūnui. Jis - jaunas ūkininkas, negi su seniena važinės", - veždamas per laukus sąmojo nestokojo S.Steponavičius.
Vidurinysis sūnus Nerijus - ne tik 100 ha augalininkystės ūkio savininkas, bet ir kineziterapeutas, dirbantis pagal specialybę.
Pulkas juodmargių ir žalųjų ganykloje šeimininką pasitiko mūkdamos. Stasys jas kalbino ir glostė lyg geras bičiules. Netoli ganėsi ir 100 veislinių telyčių, 30 buliukų, 60 mėsinių karvių. Visas jas saugojo elektrinis „piemuo", juodmargės ar žalosios į kitą ganyklos vietą per dieną, sakė šeimininkas, perkeliamos tris kartus.
Lauke karvės laikomos ir per naktį, kai ateina laikas melžti, pervaromos į melžimo patalpą. Melžimo aparatai joje pradeda burgzti jau penktą ryto. Kartu su samdoma melžėja prie karvių sėdasi ir pati V.Steponavičienė. Trečioji melžėja gelbsti, kai reikia kurią nors jų pavaduoti.
Poilsiui - 4 valandos
Stasys ir Vida keliasi 4.30 val. - tokiu metu, kai absoliuti dauguma miesto žmonių dar saldžiai miega. Po pusvalandžio prasideda ilga ūkininkų darbo diena. „Anksčiau kaip vidurnaktį niekada neinam miegoti, o dažnai tenka atsigulti ir dar vėliau", - kasdienybės detales priminė ūkininkas. Gyvuliai nežino, ką reiškia nedarbo dienos, valstybinės šventės ar atostogos.
Abu sutuoktiniai - veterinarijos gydytojai, tad sunegalavus gyvuliui pagalbos iš kitur prašyti nereikia. Kartais, bėdai ištikus, tenka pagelbėti ir kitiems ūkininkams. Tik tų karvių augintojų seniūnijoje vis mažėja. Prieš 10 metų Piliuonoje esančiam supirkimo punktui pieną pristatydavo per šimtą smulkiųjų ūkininkų, o dabar - tik septyni. Visoje Taurakiemio seniūnijoje teliko trys stambūs pieno ir gyvulininkystės ūkininkai.
„Kaimo žmonės nemato perspektyvos. Pieno supirkimo kainos nedidėja, o mažėja, kuras ir mineralinės trąšos pabrango tris kartus. Kaimiečiams auginti galvijus tapo nuostolinga", - dėstė stambaus ūkio savininkas.
Bendrovės muša kainas
Kasdien į Steponavičių ūkį atvažiuoja bendrovių „Pieno žvaigždės" ir „Marijampolės pieno konservai" pienovežiai. Jie išsiveža iki 2 tonų pieno. Ūkininko šaldytuvuose tilptų ir 3 tonos, bet piliuoniškis abejoja, ar ryšis auginti daugiau karvių.
„Pieno žvaigždės" praėjusių metų pabaigoje už kilogramą mokėjo 1,01 ct, o nuo sausio iki gegužės - 0,7 ct. Dabar abi bendrovės moka po 0,8 ct. Smulkieji ūkininkai nuskriausti dar labiau: jiems pieno perdirbėjai už kilogramą atseikėja tik po 0,45 ct.
Paėmė banko paskolą
S.Steponavičius įsitikinęs: jei prieš trejus metus bruzdėti pradėję ūkininkai būtų buvę vieningi, šiandien pienininkystę ištikusios krizės pavyktų išvengti.
„Pieno įmonės kraunasi pelną. Perdirbėjai stipresni už gamintojus, be to, jiems diktuoja prekybos centrai. Todėl ir tyčiojasi iš ūkininkų", - apmaudžiai kalbėjo ūkininkas. Steponavičių ūkio valdos - per 200 ha kultūrinių pievų, 150 ha miežių, avižų, kviečių, 30 ha kukurūzų. Kasmet ūkininkai pasirengia žiemai maždaug 1,5 tūkst. tonų šienainio, siloso, kitokių pašarų. Šeima turi tris traktorius, kitokios technikos įsigijo gavusi paramos iš ES struktūrinių fondų.
Kol kas ramiai miegoti neleidžia iš banko penkeriems metams pasiimta nemaža paskola. Vien moderni vokiška melžimo įranga kainavo 250 tūkst. litų, daug lėšų reikia jau baigiamam įrengti naujam tvartui. Baigus montuoti melžimo aparatūrą vienu metu bus galima melžti 10 karvių.
„Neramu, ar išsilaikysime. Jei Vyriausybė nepriims mums palankių sprendimų, gali tekti daug ko atsisakyti", - ūkininko balse girdėjosi pesimizmo gaidelės. Piketuoti prie Seimo važiuos tik šeimos galva. Žmona Vida sakė, kad abiem atsitraukti nuo ūkio darbų - jokių šansų.
„Aš vyrą išlydėsiu, įdėsiu pieno, lauksiu grįžtančio su geromis naujienomis. Juk mykiančių nemelžtų karvių nepaliksi", - svarstė ponia Vida. Stasys priminė, kad ūkininkai už kiekvieną karvę paaukojo po litą ir pasistengė, kad akcija susidomėję vilniečiai ir Seimo nariai paragautų pasterizuoto pieno.
Miestą iškeitė į kaimą
Kaune gimusi ir užaugusi V.Steponavičienė nuoširdžiai prisipažįsta, kad niekada nesvajojo tapti stambia ūkininke, bet tokį gyvenimo būdą jai pasiūlė vyras. „Dabar pripratau. Ir melžti karves, ir keltis paryčiais, ir viena kur nors išvažiuoti. Tik tos kelionės būna labai retos, dar nemačiau ir Londone gimusios anūkėlės, dukros Sigitos mažylės", - apie savo kasdienybę pasakoja moteris.
Iš penkių Steponavičių atžalų pats vyriausias - Vidmantas, mokslus kremtantis ir dirbantis JAV. Nerijus, diplomuotas specialistas ir jaunas ūkininkas, gyvena tėvų namuose. Namiškių rūpesčio labiausiai reikia jaunėliams - moksleiviams Silvijai ir Laimučiui.
Steponavičiai dar nežino, ar be Nerijaus dar kuris nors iš vaikų norės tęsti jų pradėtas ūkininkavimo tradicijas. Jei taip bus, tėvai neprieštaraus, nors ir žino, kad ūkininko duona nėra skalsi.
Naujausi komentarai