Pieno skonio protestas

Ry­toj prie Sei­mo ša­lies ūki­nin­kai pro­tes­tuos prieš, jų tei­gi­mu, ma­žas su­pir­ki­mo kai­nas. Tarp jų bus ir Sta­sys Ste­po­na­vi­čius iš Kau­no ra­jo­no, žur­na­lis­tams at­sklei­dęs lie­tu­viš­kų pie­no upių iš­ta­kas.

Kas­dien - dvi to­nos pie­no

„Ga­lė­čiau ir vi­sos sa­vai­tės pie­ną paau­ko­ti, kad tik iš to bū­tų nau­dos. To­kiai ak­ci­jai ryž­ta­mės ne iš ge­ro gy­ve­ni­mo. Dau­ge­liui at­ro­do, kad ūki­nin­kams pi­ni­gai kren­ta iš dan­gaus, te­rei­kia juos pa­siim­ti. Bet už pa­stan­gas ne­gau­na­me tiek, kiek triū­so įde­da­me. Val­džios po­li­ti­ka dėl pie­no su­pir­ki­mo kai­nų mus va­ro į ne­vil­tį", - už­klaus­tas apie ak­ci­ją pra­trū­ko S.Ste­po­na­vi­čius.

Stam­bus Ste­po­na­vi­čių pie­no ir gal­vi­jų ūkis įsi­kū­ręs ne­to­li Kau­no ma­rių esan­čio­je Pi­liuo­nos gy­ven­vie­tė­je.

Po­nas Sta­sys šak­nis čia įlei­do dau­giau kaip prieš 20 me­tų, kai su žmo­na Vi­da į tuo­me­tį „Pir­mū­no" ko­lū­kį at­vy­ko bai­gę Lie­tu­vos ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ją.

Iši­rus so­vie­ti­niam ūkiui, o vė­liau - vie­toj jo gy­va­vu­sioms bend­ro­vėms, Ste­po­na­vi­čiai įsi­gi­jo vie­ną bu­vu­sį ga­my­bos pa­da­li­nį ir ry­žo­si pa­tys ūki­nin­kau­ti. Pra­dė­jo nuo dvie­jų kar­vių, o per 14 me­tų gal­vi­jų ban­dą pa­di­di­no iki tri­jų šim­tų.

Pen­ki vai­kai, iš­puo­se­lė­ta so­dy­ba ir di­džiu­lis ūkis - tai tur­tas, ku­rį per bend­rus gy­ve­ni­mo me­tus už­gy­ve­no su­tuok­ti­niai. Vie­no stam­biau­sio Tau­ra­kie­mio se­niū­ni­jo­je pie­no ir gy­vu­li­nin­kys­tės ūkio sa­vi­nin­kai pie­no per­dir­bė­jams kas­dien pri­sta­to maž­daug 2 to­nas pie­no - tiek, kiek gau­na iš per 100 mel­žia­mų kar­vių.

Kar­ves mel­žia ir žmo­na

Į ga­nyk­lą, kur ga­nė­si Ste­po­na­vi­čių gal­vi­jai, po­nas Sta­sys ve­žė se­nu, barš­kan­čiu „Au­di" au­to­mo­bi­liu. Kas mė­ne­sį, sa­kė ūki­nin­kas, kai­mo ke­liais juo su­ka­ria po 5-6 tūkst. ki­lo­met­rų. Nuo na­mų iki fer­mų, ga­nyk­lų, ja­vų lau­kų - ne­ma­žas ke­lio ga­ba­las, vi­sų ūkio val­dų pės­čio­mis nea­pei­si.

„Su iš­tai­gin­gu au­to­mo­bi­liu per pie­vas ne­pri­va­ži­nė­si. Tu­rė­jau ir ki­tą, ge­res­nę ma­ši­ną, bet ati­da­viau sū­nui. Jis - jau­nas ūki­nin­kas, ne­gi su se­nie­na va­ži­nės", - vež­da­mas per lau­kus są­mo­jo ne­sto­ko­jo S.Ste­po­na­vi­čius.

Vi­du­ri­ny­sis sū­nus Ne­ri­jus - ne tik 100 ha au­ga­li­nin­kys­tės ūkio sa­vi­nin­kas, bet ir ki­ne­zi­te­ra­peu­tas, dir­ban­tis pa­gal spe­cia­ly­bę.

Pul­kas juod­mar­gių ir ža­lų­jų ga­nyk­lo­je šei­mi­nin­ką pa­si­ti­ko mūk­da­mos. Sta­sys jas kal­bi­no ir glos­tė lyg ge­ras bi­čiu­les. Ne­to­li ga­nė­si ir 100 veis­li­nių te­ly­čių, 30 bu­liu­kų, 60 mė­si­nių kar­vių. Vi­sas jas sau­go­jo elekt­ri­nis „pie­muo", juod­mar­gės ar ža­lo­sios į ki­tą ga­nyk­los vie­tą per die­ną, sa­kė šei­mi­nin­kas, per­ke­lia­mos tris kar­tus.

Lau­ke kar­vės lai­ko­mos ir per nak­tį, kai atei­na lai­kas melž­ti, per­va­ro­mos į mel­ži­mo pa­tal­pą. Mel­ži­mo apa­ra­tai jo­je pra­de­da burgz­ti jau penk­tą ry­to. Kar­tu su sam­do­ma mel­žė­ja prie kar­vių sė­da­si ir pa­ti V.Ste­po­na­vi­čie­nė. Tre­čio­ji mel­žė­ja gelbs­ti, kai rei­kia ku­rią nors jų pa­va­duo­ti.

Poil­siui - 4 va­lan­dos

Sta­sys ir Vi­da ke­lia­si 4.30 val. - to­kiu me­tu, kai ab­so­liu­ti dau­gu­ma mies­to žmo­nių dar sal­džiai mie­ga. Po pus­va­lan­džio pra­si­de­da il­ga ūki­nin­kų dar­bo die­na. „Anks­čiau kaip vi­dur­nak­tį nie­ka­da nei­nam mie­go­ti, o daž­nai ten­ka at­si­gul­ti ir dar vė­liau", - kas­die­ny­bės de­ta­les pri­mi­nė ūki­nin­kas. Gy­vu­liai ne­ži­no, ką reiš­kia ne­dar­bo die­nos, vals­ty­bi­nės šven­tės ar ato­sto­gos.

Abu su­tuok­ti­niai - ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jai, tad su­ne­ga­la­vus gy­vu­liui pa­gal­bos iš ki­tur pra­šy­ti ne­rei­kia. Kar­tais, bė­dai iš­ti­kus, ten­ka pa­gel­bė­ti ir ki­tiems ūki­nin­kams. Tik tų kar­vių au­gin­to­jų se­niū­ni­jo­je vis ma­žė­ja. Prieš 10 me­tų Pi­liuo­no­je esan­čiam su­pir­ki­mo punk­tui pie­ną pri­sta­ty­da­vo per šim­tą smul­kių­jų ūki­nin­kų, o da­bar - tik sep­ty­ni. Vi­so­je Tau­ra­kie­mio se­niū­ni­jo­je te­li­ko trys stam­būs pie­no ir gy­vu­li­nin­kys­tės ūki­nin­kai.

„Kai­mo žmo­nės ne­ma­to per­spek­ty­vos. Pie­no su­pir­ki­mo kai­nos ne­di­dė­ja, o ma­žė­ja, ku­ras ir mi­ne­ra­li­nės trą­šos pa­bran­go tris kar­tus. Kai­mie­čiams au­gin­ti gal­vi­jus ta­po nuo­sto­lin­ga", - dės­tė stam­baus ūkio sa­vi­nin­kas.

Bend­ro­vės mu­ša kai­nas

Kas­dien į Ste­po­na­vi­čių ūkį at­va­žiuo­ja bend­ro­vių „Pie­no žvaigž­dės" ir „Ma­ri­jam­po­lės pie­no kon­ser­vai" pie­no­ve­žiai. Jie iš­si­ve­ža iki 2 to­nų pie­no. Ūki­nin­ko šal­dy­tu­vuo­se tilp­tų ir 3 to­nos, bet pi­liuo­niš­kis abe­jo­ja, ar ry­šis au­gin­ti dau­giau kar­vių.

„Pie­no žvaigž­dės" praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je už ki­log­ra­mą mo­kė­jo 1,01 ct, o nuo sau­sio iki ge­gu­žės - 0,7 ct. Da­bar abi bend­ro­vės mo­ka po 0,8 ct. Smul­kie­ji ūki­nin­kai nu­skriaus­ti dar la­biau: jiems pie­no per­dir­bė­jai už ki­log­ra­mą at­sei­kė­ja tik po 0,45 ct.

Paė­mė ban­ko pa­sko­lą

S.Ste­po­na­vi­čius įsi­ti­ki­nęs: jei prieš tre­jus me­tus bruz­dė­ti pra­dė­ję ūki­nin­kai bū­tų bu­vę vie­nin­gi, šian­dien pie­ni­nin­kys­tę iš­ti­ku­sios kri­zės pa­vyk­tų iš­veng­ti.

„Pie­no įmo­nės krau­na­si pel­ną. Per­dir­bė­jai stip­res­ni už ga­min­to­jus, be to, jiems dik­tuo­ja pre­ky­bos cent­rai. To­dėl ir ty­čio­ja­si iš ūki­nin­kų", - ap­mau­džiai kal­bė­jo ūki­nin­kas. Ste­po­na­vi­čių ūkio val­dos - per 200 ha kul­tū­ri­nių pie­vų, 150 ha mie­žių, avi­žų, kvie­čių, 30 ha ku­ku­rū­zų. Kas­met ūki­nin­kai pa­si­ren­gia žie­mai maž­daug 1,5 tūkst. to­nų šie­nai­nio, si­lo­so, ki­to­kių pa­ša­rų. Šei­ma tu­ri tris trak­to­rius, ki­to­kios tech­ni­kos įsi­gi­jo ga­vu­si pa­ra­mos iš ES struk­tū­ri­nių fon­dų.

Kol kas ra­miai mie­go­ti ne­lei­džia iš ban­ko pen­ke­riems me­tams pa­siim­ta ne­ma­ža pa­sko­la. Vien mo­der­ni vo­kiš­ka mel­ži­mo įran­ga kai­na­vo 250 tūkst. li­tų, daug lė­šų rei­kia jau bai­gia­mam įreng­ti nau­jam tvar­tui. Bai­gus mon­tuo­ti mel­ži­mo apa­ra­tū­rą vie­nu me­tu bus ga­li­ma melž­ti 10 kar­vių.

„Ne­ra­mu, ar iš­si­lai­ky­si­me. Jei Vy­riau­sy­bė ne­priims mums pa­lan­kių spren­di­mų, ga­li tek­ti daug ko at­si­sa­ky­ti", - ūki­nin­ko bal­se gir­dė­jo­si pe­si­miz­mo gai­de­lės. Pi­ke­tuo­ti prie Sei­mo va­žiuos tik šei­mos gal­va. Žmo­na Vi­da sa­kė, kad abiem at­si­trauk­ti nuo ūkio dar­bų - jo­kių šan­sų.

„Aš vy­rą iš­ly­dė­siu, įdė­siu pie­no, lauk­siu grįž­tan­čio su ge­ro­mis nau­jie­no­mis. Juk my­kian­čių ne­melž­tų kar­vių ne­pa­lik­si", - svars­tė po­nia Vi­da. Sta­sys pri­mi­nė, kad ūki­nin­kai už kiek­vie­ną kar­vę paau­ko­jo po li­tą ir pa­si­sten­gė, kad ak­ci­ja su­si­do­mė­ję vil­nie­čiai ir Sei­mo na­riai pa­ra­gau­tų pa­ste­ri­zuo­to pie­no.

Mies­tą iš­kei­tė į kai­mą

Kau­ne gi­mu­si ir užau­gu­si V.Ste­po­na­vi­čie­nė nuo­šir­džiai pri­si­pa­žįs­ta, kad nie­ka­da ne­sva­jo­jo tap­ti stam­bia ūki­nin­ke, bet to­kį gy­ve­ni­mo bū­dą jai pa­siū­lė vy­ras. „Da­bar pri­pra­tau. Ir melž­ti kar­ves, ir kel­tis pa­ry­čiais, ir vie­na kur nors iš­va­žiuo­ti. Tik tos ke­lio­nės bū­na la­bai re­tos, dar ne­ma­čiau ir Lon­do­ne gi­mu­sios anū­kė­lės, duk­ros Si­gi­tos ma­žy­lės", - apie sa­vo kas­die­ny­bę pa­sa­ko­ja mo­te­ris.

Iš pen­kių Ste­po­na­vi­čių at­ža­lų pa­ts vy­riau­sias - Vid­man­tas, moks­lus krem­tan­tis ir dir­ban­tis JAV. Ne­ri­jus, dip­lo­muo­tas spe­cia­lis­tas ir jau­nas ūki­nin­kas, gy­ve­na tė­vų na­muo­se. Na­miš­kių rū­pes­čio la­biau­siai rei­kia jau­nė­liams - moks­lei­viams Sil­vi­jai ir Lai­mu­čiui.
Ste­po­na­vi­čiai dar ne­ži­no, ar be Ne­ri­jaus dar ku­ris nors iš vai­kų no­rės tęs­ti jų pra­dė­tas ūki­nin­ka­vi­mo tra­di­ci­jas. Jei taip bus, tė­vai ne­prieš­ta­raus, nors ir ži­no, kad ūki­nin­ko duo­na nė­ra skal­si.