Negarbingu elgesiu su buvusia auklėtine Rūta Meilutyte apkaltintas plaukimo treneris Giedrius Martinionis teigia visada rūpinęsis mergaitės gerove ir buvęs jai labai artimas. Jis mano, kad dėl šios priežasties ir galėjo sulaukti šmeižto strėlių.

G.Martinionis teigia negalintis suprasti, kodėl buvusios auklėtinės tėvas Saulius Meilutis apie jį pasakoja, anot jo, nebūtus dalykus. Pasak G.Martinionio, vienintelė galima priežastis – pavydas, kurį S.Meilutis galėjo jausti, nes trenerio santykiai su R.Meilutyte buvo artimesni nei jos su tėvu.

– Tarp jūsų ir Rūtos tėvo įvyko kažkoks konfliktas?

– Nebuvo jokio konflikto. Nesame niekada susipykę, net susiginčiję nebuvome. Gal jis jaučia kokį nors nepasitenkinimą, kad, prieš išvažiuojant į Angliją, Rūtai turėjau dvigubai didesnę įtaką, nei turėjo jis.

– S.Meilutis teigia, kad visomis išgalėmis bandėte laikyti Rūtą Lietuvoje, taikėte net psichologinį šantažą.

– Ji pati nenorėjo niekur važiuoti. Aš ją turėjau įkalbėti, kad ji išvažiuotų. Šiuo klausimu mano pozicija sutapo su tėvo – vaikas turi augti su tėvais.

– Jūsų ir S.Meilučio pasakojimai nesutampa. Kodėl?

– Negaliu atsakyti. Gal jis jaučia asmeninę nuoskaudą, kad neturi artimo ryšio su vaiku ir dėl to kaltina mane. Į tai nekreipiu dėmesio. Mes buvome su juo susitarę, kad padėsiu Rūtą įkalbėti išvažiuoti. O išvažiavęs jis pareiškė, kad aš esu išvis netikęs treneris, o Rūta pati, be mano pagalbos, galėjo tapti tarptautinio lygio meistre. Jeigu jau aš toks blogas treneris, kodėl pas mane treniruotis ateina yra daugybė vaikų, kaip aš išugdžiau ne vieną ir ne du Lietuvos rekordininkus, čempionus? Mano darbą gali vertinti kiti treneriai, bet ne Rūtos tėvas. Jis neturi teisės vertinti mano kvalifikacijos, nes šioje srityje neturi kompetencijos.

– Tai nekiršinote tėvo su dukra?

– Ne. Priešingai. Puikiai žinau, ką reiškia šeima, ir kiekvienu klausimu Rūtai rekomendavau tartis su tėvu. Nė vieno blogo žodžio apie jį Rūtai nesu pasakęs.

– Vis dėlto Rūtos apsisprendimas likti Lietuvoje jums būtų naudingas. Rūtos rezultatai buvo naudingi jūsų karjerai.

– Be abejo. Mano kaip trenerio įvertinimai priklauso nuo mano treniruojamų sportininkų įvertinimo. Kažkodėl įžvelgiama blogybė, kad aš siekiu kilti karjeros laiptais? Nejaugi tai yra blogai? Kas nenori karjeros padaryti? Bet dėl jos niekada neketinau stoti tarp Rūtos ir jos tėvo ir finansinės naudos iš to neturėjau. Aš tapau jaunučių rinktinės treneriu, bet algos už tai negavau, net turėjau nuostolių. Mano treniruojami vaikai išsibėgiojo, nes pamatė, kad itin didelį dėmesį skiriu Rūtai, o kitiems jo liko mažiau.

– Turbūt nusivylėte, kad nepavyko gauti premijos?

– Aišku. Bet skaudžiausia, kad tėvas man net ačiū nepasakė, net rankos nepaspaudė. O aš jį kažkada turėjau įtikinėti, įkalbinėti leisti Rūtai plaukti.

– Ar tiesa, kad Rūtos tėvui sakėte, jog Londono olimpiadoje jai nėra reikalo dalyvauti?

– Kai vyko tas pokalbis, mes Londono olimpiadoje startuoti tikrai dar neplanavome, nesiekėme rezultato pademonstruoti kuo greičiau. Aš ją saugojau. Mes labai atsargiai didinome krūvius. Jei perkrausi jauno sportininko širdį, galima padaryti didelės žalos sveikatai. Sportininkas ugdomas pagal amžiaus tarpsnius. Negali 10 metų vaikas lankyti štanginės. Aš tėvui ir pasakiau, kad Londono olimpinės žaidynės nėra mūsų prioritetas. Sakiau tiesą, o tėvas – maksimalistas. Tuo metu jai buvo tik 12 metų, niekas negalvojo, kad po kelerių metų jau bus tokie rezultatai. Iki pasaulinio lygio jie pašoko tik per paskutinį pusmetį. Juk visas pasaulis vis dar stebisi, kaip tai įvyko. Aš ir pats stebiuosi.

– Manote, kad dabartiniai Rūtos rezultatai gali būti pernelyg ankstyvi?

– Negaliu atsakyti į šį klausimą, nes porą metų jos netreniravau ir į treniravimosi procesą nesikišau. Vis dėlto manau, kad tas treneris, su kuriuo Rūta dirbo, atliko visus testus, atkreipė dėmesį į fizinį išsivystymą. Labai tikiuosi, kad ji buvo ruošiama teisingai. Žmogų, kaip ir kempinę, galima išgręžti iš karto, per vienus metus, bet paskui jis neatsigaus penkerius. Yra pavyzdžių, kai jaunas sportininkas pasiekia piką, o paskui rezultatų nebegerina. Labai tikiuosi, kad tai tik Rūtos kelio pradžia.

Praėjus pusvalandžiui po pokalbio, G.Martinionis paskambino į „Kauno dienos“ redakciją ir paprašė, kad jo priešprieša su S.Meilučiu nebūtų pernelyg išryškinta.

„Gal ką pasakiau pernelyg aštriai. Nenoriu, kad šis straipsnis mūsų santykiams dar labiau pakenktų. Nenoriu su juo pyktis“, – sakė G.Martinionis.