Vilniaus Senamiestyje esančioje mūrinėje sinagogoje Gėlių g. 6 šiuo metu pradedami tvarkybos: restauravimo, remonto ir avarijos pašalinimo darbai.

Pagal Vilniaus sinagogos tvarkybos darbų projektą numatoma restauruoti sinagogos fasadus, cokolį, įėjimo laiptus, nuogrindą, langus ir duris, stogą ir kupolą, vidaus apdailos elementus, lietaus vandens nuleidimo sistemą, sustiprinti ar pakeisti susidėvėjusias konstrukcijas ir fasadų elementus, įrengti žaibosaugą, apsauginę bei gaisrinę signalizacijas. 2014 m., likviduojant avarinę sinagogos būklę, jau buvo sutvirtintos sienos bei kupolinė perdanga virš maldos salės.

Šiemet Vilniaus sinagogos tvarkyboms darbams Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos skyrė 43 443 eurų, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė prisidėjo 4827 eurų suma. Tvarkybos darbų projekto vadovė – architektė Irena Staniūnienė (“Lietuvos paminklai”).

Projekte teigiama, kad numatyti tvarkomieji paveldosaugos darbai užtikrins Vilniaus sinagogos autentiškumo ir vertingųjų savybių išsaugojimą bei išryškinimą. Restauravus perdangą su kupolu virš buvusios maldų salės, pastato vidaus erdvė atsiskleis savo išskirtinumu, o patalpų spalvinio dekoro restauravimas suteiks interjerui meninę išraišką, kuri papildys žydų paveldo paletę vilnietiškaisiais bruožais.

“Iki Antrojo pasaulinio karo Vilnius buvo svarbiausias litvakų kultūros centras, garsinęs juos pasaulyje. Posakis, kad išminties reikia važiuoti semtis į Vilnių, buvo plačiai paplitęs tarp žydų. Esu įsitikinusi, kad didžiuodamasis tokia brangia kultūrine dovana ─ žydų bendruomenės kultūros paveldu ─ Vilnius išmintingai jį perduos ateities kartoms. Vos dvi sinagogos, išlikusios iš daugiau nei šimto Vilniuje, yra išskirtinis Vilniaus litvakų istorijos, religijos ir kultūros atspindys. Tad tikimės jas išsaugoti kuo autentiškesnes”, ─ sako Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė. 

Sinagoga Gėlių g. pastatyta XIX a. pradžioje – tarp 1817 ir 1833 metų vietoj buvusių medinių pastatų, priklausiusių pirkliui Zaveliui Peisachovičiui.  XIX a. antrojoje pusėje ji buvo daug kartų rekonstruota ir plėsta ir veikė iki pat 1940-ųjų. Po Antrojo pasaulinio karo sinagogos pastate buvo sandėliai ir butai, o nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio pastatas apleistas.

Vilniaus sinagoga yra suformuota iš trijų dalių: vienaukštės ir dviaukštės stačiakampio plano bei pusapskritės. Stačiakampio plano dalys yra uždengtos dvišlaičiais stogais, pusapskritė ─ kupolu. Pastatas yra mūrinis, didžioji jo dalis išorėje tinkuota. Sinagogos viduje yra viena didelė buvusios maldų salės erdvė bei smulkesnės erdvės ─ buvusios bibliotekos (kloyzo) pirmajame aukšte bei moterų skyriaus antrajame aukšte, kuris pokario metais medinėmis pertvaromis buvo suskirstytas į dar mažesnes butams pritaikytas patalpas. Lipdiniais yra papuoštos buvusios bibliotekos ir moterų skyriaus bei maldų salės lubos.

XVII a. pr. Vilniuje buvo 40 žymių rabinų, o XVIII a. čia iškilo didysis genijus Gaonas Elijahu. Mieste pradėjo intensyviai plėtotis religinė mintis. Nuo tada Vilnius tapo pripažintu dvasiniu centru ir pavadintas Lietuvos Jeruzale. Iki Katastrofos Vilnius buvo žymiausias tradicinės žydų kultūros centras. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse čia veikė daugiau nei 110 sinagogų ir 10 ješivų, iš kurių garsiausia buvo Ramailės. Pasaulinį Vilniaus pripažinimą rodo ir literatūros klasiko Šolom Aleichemo apsakymo "Jeigu būčiau Rotšildas" herojaus svajonė, kad “visų ješivų vyriausioji ješiva, žinoma, būtų Vilniuje”.