Angelė Sendzikienė savo sūnų Karolį paskutinį kartą matė gruodžio 15 dieną. 25-erių kauniečio kelionė baigėsi Lentvaryje. Tą dieną jis buvo apiplėštas, sumuštas ir nebegrįžo namo. Šeimą iki šiol slegia klaiki nežinia.

Pasitikėjo policija

„Mes nebesitikime rasti jo gyvo. Labai daug nuojautų ir sapnų, ir aplinkybių, sakančių būtent taip“, – kalbėjo daugiau nei mėnesį išgyvenanti baisią nežinią dingusio K.Sendziko mama. Jaunuolio šeima žada atlygį radusiems jų sūnaus kūną.

„Tas skausmas sumažėtų, jei palaidotume ir turėtume sūnaus kapą, o dabar kasdien jį laidoju“, – motinos išgyvenimus išdavė sunkūs atodūsiai. A.Sendzikienė prisipažino, kad jai ant širdies guli tai, kad Karolio nesiėmė iš karto ieškoti patys, o patikėjo Trakų rajono pareigūnų raminimais, kad jie pasirūpins.

„Mums, tėvams, atrodo, kad policija galėjo sparčiau ieškoti. Tada, kai oras buvo palankus, jie tvarkė dokumentus, o tada, kai prisnigo, ėmė ieškoti“, – abejonių neslėpė nuo laukimo pavargusi kaunietė.

Kai galų gale dingusio vaikino ėmė ieškoti patys artimieji, paaiškėjo, kad naršo visai ne toje vietoje, kur paskutinį kartą buvo pastebėtas Karolis.

Nekasdienės aplinkybės

Paskutinę sūnaus dieną mama susidėliojo iš savo prisiminimų, draugų, žmonių, paskutinėmis valandomis mačiusių jos vaiką, pasakojimų ir prekybos centro vaizdo kamerų užfiksuotų vaizdų.

„Atrodo, kad ta lemtis ar bedugnė jį traukė. Visos aplinkybės tą dieną buvo nekasdienės“, – svarstė moteris.

Lemtingą gruodžio šeštadienį Kauno technologijos universiteto (KTU) magistrantui K.Sendzikui buvo atsiskaitymų diena. Telefonu mamai sūnus pasigyrė, kad atsiskaitymas pasisekė. K.Sendzikas papietavo su draugu iš Kaišiadorių ir palydėjo jį iki Geležinkelio stoties.

Karolis, nors iš anksto neplanavo, atsidūrė Kaišiadoryse pas draugą. Iš Kaišiadorių traukiniu nuvyko į Lentvarį. Maždaug už 5 kilometrų gyveno K.Sendziko draugė. Matyt, norėjo padaryti merginai staigmeną, tačiau nespėjo į paskutinį autobusą.

Dar 8.20 val. K.Sendzikas paskambino tėčiui ir pasakė, kad grįš vėlai. Skambino draugui, tačiau apie 21 val. ryšys jau nutrūko. K.Sendzikas ketino grįžti į Kauną, tačiau paskutinis traukinys buvo ką tik nuvažiavęs.

Įkliuvo lentvariškiams

A.Sendzikienė susigraudino pasakodama Lentvario geležinkelio stoties darbuotojos prisiminimus. 

Stoties pastatas nakčiai rakinamas. Prie lango stovėjusiam Karoliui buvo liepta išeiti. „Įstrigo vaizdas, kaip ant pastato laiptų stovėdamas vyrukas pasistatė apykaklę. Durys užsidarė, o jis taip ir liko stovėti“, – pasakojo A.Sendzikienei apie jos sūnų geležinkelio stotyje dirbanti moteris.

Po to likimas K.Sendziką nubloškė į dviejų lentvariškių glėbį. Ne į patį draugiškiausią.

Prekybos centro filmavimo kameros užfiksavo, kaip studentas dviem policijai žinomiems asmenims nuperka du butelius alkoholio. Neatmetama prelaida, kad tai padaryti K.Sendziką lentvariškiai privertė.

Prisipažino, kad spardė

Vaizdo kameros užfiksavo, kaip K.Sendzikas dviem prastos reputacijos vyrukams iš Lentvario atiduoda savo banko kortelę. Vėliau pas lentvariškius rasti studento daiktai – mobiliojo ryšio telefonas, piniginė, kompiuteris – iš pradžių, kaip užfiksavo kameros, dar kabojo ant K.Sendziko peties.

Tolesnę eigą mama dėliojo remdamasi pareigūnų suteikta informacija. Esą greičiausiai lentvariškiams dviejų butelių alkoholio ir banko kortelės buvo negana. Neatmetama prielaida, kad K.Sendzikas galėjo su prisikabinusiais vyrukais susižodžiuoti.

„Vienas lyg ir prisipažino, kad sumušė Karolį. Spardė kojomis į pilvą, kojas, galvą“, – pasakojo A.Sendzikienė.

Nusvirduliavo tolyn

Paskutinis K.Sendziką matė geležinkelio darbuotojas. Jis pasakojo, kad vaikinas gruodžio vidurnaktį ėjo bėgiais Kauno link.

„Mes būtume jį priglaudę, jeigu jis būtų pasakęs, kad neturi kur pasidėti“, – A.Sendzikienei kalbėjo geležinkelio darbuotojas.

Tačiau vaikinas nusvirduliavo, tarsi apsvaigęs ir sunkiai orientuodamasis. Geležinkelio darbuotojo pasakojimu žinios apie K.Sendziką baigiasi. Daugiau jo niekas nematė. Spėjama, kad vaikinas parkrito, pakirstas traumų, ir sušalo.

Tik pasikalbėjusi su geležinkelininku K.Sendziko mama sužinojo tikslesnę vietą, kur paskutinį kartą buvo pastebėtas jos vaikas.

„Mes ieškojome visai ne ten. Ieškojome prie geležinkelio stoties, o reikėjo maždaug už 1,5 kilometro“, – šis netikslumas iki šiol slegia A.Sendzikienę.

Moteriai apmaudu, kad policijos pareigūnai tikino, jog paskutinis Karolį matęs žmogus gyvena Vilniuje ir jo nepavyksta rasti.

Pasirodė, kad pakako 15 minučių, ir šeima iš Lentvaryje gyvenančio geležinkelininko sužinojo svarbių detalių. Būtent šis vyras, o ne policijos įvardytas vilnietis, buvo paskutinis Karolio pašnekovas.

Ko delsė pareigūnai?

Netrukus po to, kai paskelbta K.Sendziko paieška, buvo sulaikyti du jo apiplėšimu įtariami Lentvario gyventojai. Juos sulaikė kriminalistai.

Apie 21.30 val. Lentvaryje, prie prekybos centro „Maxima“ stovinčio bankomato, buvo nufilmuoti tie patys vyrai, tuštinantys K.Sendziko banko sąskaitą. Jų namuose pareigūnai rado ir K.Sendziko daiktus.

Vis dėlto dingusio studento mamos neapleidžia mintis, kad jei Karolio būtų imta ieškoti nedelsiant, jie šiandien turėtų bent jau sūnaus kapą. Tą naktį, kai geležinkelininkas matė Karolį einantį bėgiais į tolį, stipriai snigo ir buvo didelis vėjas.

A.Sendzikienė su vyru, padedami dingusio sūnaus draugų, nepavargdami rengia paieškas, tačiau jos – be rezultatų. Tuščiai baigėsi ir policijos pareigūnų surengtos paieškos su specialiai dresuotu šunimi.

Pasak A.Sendzikienės, vietovė, kur dingo jos vaikas, sudėtinga – krūmynai, šlaitai, nelygumai, netoli – du ežerai.

Dar daugiau sniego

„Žiūriu į kiekvieną snaigę ir galvoju: dar daugiau sniego“, – A.Sendzikienė užsižiūrėjo į vis storesniu sluoksniu baltuojantį sniegą, kuris galbūt užkloja jos sūnų.

Moteris pasipasakojo sirgusi onkologine liga. Sūnus ją labai palaikęs per tą nelengvą laikotarpį. „Aš gyvenau dėl jo, – motina didvyriškai tramdė ašaras. – Dabar tikslo gyventi nebėra.“

A.Sendzikienė nesiekia keršto sūnų apiplėšusiems žmonėms. Ji filosofiškai svarstė, kad, vadinasi, toks buvo jos vaiko likimas.

„Tik kodėl tas likimas toks žiaurus, kad mes net negalėjome su juo atsisveikinti?“ – svarstė atsakymo nesitikėdama A.Sendzikienė.