Įrašyta ministro sveikinimo kalba penktadienį buvo transliuojama Martyno Mažvydo bibliotekos surengtoje mokslinėje konferencijoje „Neginkluotas pasipriešinimas: prielaidos, patirtys, retrospektyva paminint Romo Kalantos pasiaukojimo jubiliejinius metus (1972-2022)“.

„Okupaciją lydėjusio melo, prievartos ir abejingumo kontekste, pilietinis pasipriešinimas įsirėžė į žmonių sąmonę ir tapo galingiausiu atgimstančios Lietuvos ginklu. Ir šiandien pilietinis pasipriešinimas yra laikomas vienu pagrindinių Lietuvos gynybos principų, nes tai misų stiprybė ir lietuvių tautos neatsiejama dalis“, – sakė A. Anušauskas.

Jo teigimu, prieš 50 metų Romo Kalantos susideginimas Kaune sukėlė precedento neturinčias protesto akcijas, o Lietuvą paskatino tolimesnei kovai už šalies nepriklausomybę. Šis įvykis tapo pilietinio pasipriešinimo simboliu ir davė postūmį antisovietinių protestų augimui.

Okupaciją lydėjusio melo, prievartos ir abejingumo kontekste, pilietinis pasipriešinimas įsirėžė į žmonių sąmonę ir tapo galingiausiu atgimstančios Lietuvos ginklu.

Anot ministro, vėlesni metai pažymėjo naujas Lietuvos atgimimo ir pabudimo ribas.

Konferencijos dalyvius sveikinusi Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė teigė, jog dar pernai siūlydama šiuos metus pavadinti Romo Kalantos metais netikėjo, kad laisvei vėl gali kilti grėsmė.

„Negalėjome patikėti, kad per šiuos metus mums tai pasirodys visa savo esybe, kad laisvė nėra paveldima. Atrodo, kad per vienerius metus prabėgo ištisi dešimt, o tai vieneri metai – A. Lukašenkos režimo sukelta migracijos krizė, Kinijos puolimas, Rusijos karas prieš Ukrainą“, – sakė P. Kuzmickienė.

Anot politikės, šokiravo faktas, jog Rusija išliko ta pati agresyvi, brutali imperija, bandanti atkurti savo valstybę.

„Bando maskuotis ir įrodyti besanti kitokia. Daug naivių žmonių patikėjo šia maskuote, kad Rusija pasikeitė. (…) Iliuzija, neturinti nieko bendra su realybe. Nuosekliai kalbėjome Europai ir pasauliui, kad labai svarbu sugriauti iliuziją ir melą. Romas Kalanta buvo vienas tokių, kuris netikėjo iliuzija ir melu, kokį rodė sovietai“, – teigė P. Kuzmickienė.

Jos teigimu, R. Kalantos atminimas simbolizuoja vis daugiau. Vėl atgimsta kalbos apie tai, kad už laisvę reikia kovoti, visuomenė turi ruoštis, visuomenės ugdymo būtinybę, svarbus pilietinis ir patriotinis ugdymas. Imamasi politinių sprendimų tai įgyvendinti.

Istorinis lūžis ateities kartoms

Pasak Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Lauryno Kasčiūno, Romo Kalantos pasiaukojimas „be jokios abejonės yra labai svarbus istorinis, lūžinis etapas, kuris įkvėpė daug ateities kartų į priekį“.

„Su pilietinio pasipriešinimo koncepcijos plėtote galima jo palikimą vis labiau įtvirtinti“, – konferencijoje sakė L. Kaščiūnas, pristatęs pilietinio pasipriešinimo strategiją.

Politikas teigė, jog tapus komiteto pirmininku pagrindiniu prioritetu tapo visuomenės įtraukimas į gynimą ir saugumą.

„Žingsnis po žingsnio judame ta kryptimi. Norėtųsi daryt daug greičiau, bet susiduri su stereotipiniais požiūriais“, – sakė pirmininkas.

Anot politiko, žvelgiant į karą Ukrainoje geriausiai atsiskleidžia nepavykę Rusijos planai šalį užimti per keletą dienų, nes „nebuvo įvertintas esminis momentas – tautos valia priešintis“.

Iš Lenkijos ketvirtadienį grįžęs politikas teigė išgirdęs, jog dar prieš dešimtmetį lenkai savo šalies gynybą matė tik kaip kariuomenės bei NATO užduotį.

„Dabar sako – gins visa tauta“, – teigė parlamentaras.

„Viską padarysiu, kad kai paklaus, kas gins Lietuvą, mes visi atsakysime – tauta“, – baigdamas pranešimą teigė L. Kaščiūnas.

Organizuoto pilietinio pasipriešinimo temą politikai vis labiau aptarinėja vasarį prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą.

1972 metų gegužės 14 dieną devyniolikmetis R. Kalanta Kauno miesto sode prie Muzikinio teatro apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, pasidegė. R. Kalanta ligoninėje mirė.

Lietuvoje tai buvo pirmas susideginimo, protestuojant prieš okupacinę valdžią, atvejis.