Šv.Gertrūdos gatvėje įsikūrusią ūkinių prekių ir dviračių parduotuvę žino beveik kiekvienas Senamiesčio gyventojas – "Spaustuvas", karta iš kartos valdomas Sakalių šeimos, atgijo.

Išgarsino retro dviračiai

Sakoma, kad geriausia reklama, kuri keliauja iš lūpų į lūpas. Tokios reklamos itin sėkmingu pavyzdžiu galima laikyti Šv.Gertrūdos gatvėje esančią ūkinių prekių ir dviračių parduotuvę – vos pradėjusi prekiauti ir remontuoti retro dviračius, ji Kauno menininkų ir progresyvaus jaunimo gretose tapo žinoma akimirksniu.

"Apsidairykite: visas miestas pilnas tokių retro stiliaus dviračių. Jeigu sustabdytumėte dviratininką ir paklaustumėte, kur pirko dviratį, tikriausiai bent trys iš dešimties nurodytų parduotuvę Šv.Gertrūdos gatvėje", – sakė kaunietis Viktoras.

Architektė Enrika Riaukaitė, retro stiliaus baltą perlamutrinį dviratį įsigijusi šios vasaros pradžioje, pažįsta dar mažiausiai penkis žmones, kurie taip pat šią vasarą nusipirko tokio stiliaus transporto priemones.

"Aleksoto turgus, skelbimų portalai internete ir dviračių taisyklos-parduotuvės", – vietas, kur galima įsigyti dviračių pigiau negu specializuotose parduotuvėse, vardijo E.Riaukaitė.

Apie parduotuvę Šv.Gertrūdos gatvėje ji išgirdo iš draugų, kurie ten kokybiškus dviračius įsigijo pakankamai nebrangiai – už kelis šimtus litų.

Stilingi, bet nepatogūs

Dideli ratai, nusagstyti senoviniais atšvaitais, pintas krepšys dviračio priekyje arba ant užpakalinio ratlankio, iš filmų apie tarpukarį atmintin įstrigę žibintai – vadinamųjų "oldskool" stiliaus dviračių pagrindiniai atributai. Tokiu itin išraiškingu belgišku dviračiu "Velo-Star" iš namų Žaliakalnyje į kontorą Senamiestyje beveik kasryt praskrieja ir E.Riaukaitė.

"Vasarą dažnai važinėju, nors turiu pripažinti, kad minti retro dviratį nėra labai patogu. Jis gražus, stilingas, bet ne pati patogiausia transporto priemonė – sunku pavaras junginėti, yra kitų trūkumų", – apie trijų pavarų dviratį, kainavusį 350 litų, pasakojo E.Riaukaitė.

Tačiau problemų, kur pastatyti tokį dviratį, nekyla – į daugelį Senamiestyje esančių parduotuvių E.Riaukaitę pardavėjos įleidžia su įspūdinguoju "Velo-Star". Blogiausiu atveju dviratį architektė prirakina prie lietvamzdžio arba prie artimiausios šiukšliadėžės. Ji atkreipia dėmesį, kad specialių dviračiams skirtų stovų mieste labai trūksta.

Aplankė netikėta sėkmė

Užsukę į sparčiai populiarėjančių retro dviračių kalve pramintą "Spaustuvą" radome būrelį pirkėjų, aplink kuriuos zujo trys pardavėjai-konsultantai. Šiltas pasisveikinimas, rankos paspaudimas, pasiteiravimas apie šeimą ar bendrus pažįstamus – su pirkėjais "Spaustuvo" darbuotojai bendrauja itin šiltai.

"Daug ką pažįstame, nes pas mus apsiperka kone visi Senamiesčio gyventojai, – pasakojo vienas parduotuvės šeimininkų Mindaugas Sakalys. – Be to, norisi sukurti jaukią atmosferą, kad pirkėjai sugrįžtų pas mus, kad jiems būtų maloniau pirkti čia, o ne prekybos centre."

Žemė gėlėms, grėbliai, laistytuvai, šluotos, vazonai, skalbimo ir valymo priemonės, vinys ir kitos ūkinės prekės užima didžiąją parduotuvės dalį. Mažiau nei trečdalis erdvės skirta dviračiams. Kažkada šioje parduotuvėje jų nė nebuvo, tačiau kartą parduotuvės bendraturtis Almantas Morkūnas nutarė plėsti prekių asortimentą.

"Mačiau, kad retro dviračiai vėl madingi, o nauji kainuoja apie tūkstantį litų ir bus nedaug kam įperkami, todėl nusprendžiau surasti būdą, kaip pasiūlyti stilingų dviračių pigiau", – apie parduotuvę išpopuliarinusį sprendimą kalbėjo A.Morkūnas. Jis skaičiuoja, kad vasarą kas savaitę parduodavo po tris keturis tokius dviračius. Senuosius dviračius kauniečių parduotuvei pristato partneriai iš Švedijos, Olandijos, Vokietijos ir kitų šalių.

Padėjo ir sunkmetis

A.Morkūno tikslinė rinka – ne tik madų besivaikantis jaunimas, pamišęs dėl dviračių iš septintojo dešimtmečio. Kur kas didesnę pirkėjų dalį sudaro kauniečiai, per sunkmetį nusprendę vietoj automobilio įsitaisyti dviratį. Šios kategorijos pirkėjai, anot A.Morkūno, prekę renkasi ne pagal kainą, bet pagal techninius parametrus.

"Dar prieš kelerius metus populiariausi buvo pigiausi dviračiai, o dabar žiūri, kad gerai tarnautų. Kitaip ir būti negali, kai dviratis tampa pagrindine susisiekimo priemone", – kalbėjo A.Morkūnas. Anot jo, labiau apsimoka pirkti tvirtą dviratį, nei įsigyti tokį, kurį teks nuolat remontuoti. Almantas pastebi, kad dažniausiai genda pavaros ir stabdžių sistemos. Esą jas nuolat reikia profilaktiškai tikrinti, jeigu nori išvengti didesnių išlaidų. Tačiau dauguma kauniečių važiuoja tol, kol sukasi ratai, – į taisyklą dviratį atveža tik tada, kai šis visai nebevažiuoja.

Puoselėja šeimos verslą

Senosios kartos kauniečiai patvirtins – šioje Šv.Gertrūdos gatvės vietoje visada buvo ūkinių prekių parduotuvė. Kažkada, tiksliau iki 1969 m., čia muilą, puodus ir kitas prekes pardavinėjo žydas, kurio pavardės dabar jau niekas neprisimena. Vėliau verslą perėmė Justinas Sakalys, parduotuvės reikalais rūpinęsis 32 metus.

"Padėdavau tvarkytis sandėliuose, vinis pasverti, vaikštinėdavau aplink, man čia patikdavo, – apie parduotuvėje leistą vaikystę pasakojo M.Sakalys. – Tada čia viskas buvo kitaip išdėstyta, dirbo šešiolika žmonių, buvo net dvi valytojos." Atminty labiausiai įstrigo statinės su aksoliu, naudojamu medienai impregnuoti, dažams skiesti. Esą šio skysčio, kuris buvo itin populiarus, vyrai ateidavo pirkti su savo tara – stiklainiais ar buteliais.

Keturiasdešimtmečiam Mindaugui, kuris su svainiu parduotuvę paveldėjo po tėvo mirties, parduotuvė patinka tokia, kokia ji yra. Esą čia nostalgiški jausmai apima ne jį vieną – kai kurie vyresni Senamiesčio gyventojai į "Spaustuvą" ateina tiesiog pabūti.