Antrą kartą į Senamiestį sukviesti kauniečiai rado jau kitokią šventę. Masinių garsių renginių buvo mažiau, užtat daugiau – kamerinio kaimyniško bendravimo su mažytes užeigėles lauke įsirengusiais prekybininkais.
Meilė kvepėjo bazilikais
Vasariškai lengvos balto lino suknelės ir Joninėmis jau kvepiančiais žolynais apkaišyti stulpai tapo šventės simboliais.
"Jau kokios skanios tos šviežios bulvės", – glostydama naują derlių kibirėlyje džiūgavo garbaus amžiaus kaunietė. Visa M.Valančiaus gatvelė prakvipo šviežiais bazilikais, pomidorais ir braškėmis.
"Jau atplaukia laiveliu paslaptingoji Yakata, ir netrukus čia tarp jos ir turtingo pirklio Kauno įsižiebs meilė", – prasitarė gūžę salotų sverdama Brigita Sabaliauskaitė. Mobiliojo Purienų turgelio skanėstais – pirmuoju šių metų derliumi – besidominčius praeivius moteris kvietė pažiūrėti teatralizuotų vestuvių.
Nusiteikę bendrauti
Antrą kartą surengta Senamiesčio šventė savo užmoju panaši į pirmąją, tad ar verta buvo tokią dar kartą rengti? "Žmonės vaikšto ir džiaugiasi tuo, kas čia vyksta. To reikia, nes visi paskendę buityje, nori kažkur išeiti", – šventės prasmę įžvelgė "Skiautinių" parduotuvės vadovė Rita Mikšienė.
Kas seilę varvino prie švelnių atspalvių vasarinių lino suknelių, kas gobėsi pečius šilta vilnone skara. Tarp audinius glostančių moterų ir jais prekiaujančiųjų mezgėsi kažkokie nenusakomi ryšiai – jos mėgavosi buvimu čia ir dabar. "Nenuperka dabar, ateina kitą dieną", – nenusiminė R.Mikšienė.
Buvo matyti, kad R.Mikšienė, kaip ir visi Senamiesčio prekiautojai, tądien mėgaujasi bendravimu su galimais pirkėjais: kiekvienas turėjo kuklių vaišių, buvo išsinešęs į lauką staliukus, kėdes (ne suolus!), išsidėstęs juos ant kilimų ir pasirengęs neskubriems pokalbiams.
Graibstė tiesiog akyse
Tik šuniukų amsėjimas ir mažų katinėlių kniaukimas išdavė, kas slepiasi ten, kur didžiausias šventės susibūrimas. Gyvūnų globėjų asociacija su savo globotiniais Vilniaus gatvėje traukte traukė praeivius. Švelnius, gailiomis akimis žiūrinčius šuniukus ar kačiukus vaikai buvo pasiryžę neštis namo tuoj pat.
"Bet kam nedovanojame. Pirmiau įvertiname žmogaus ketinimus", – perspėjo asociacijos narė Džiuginta Vaitkevičienė. Pūkuotam didžiuliam persų veislės katinui šeimininkų ilgai laukti nereikėjo. Naują draugą suradusi moteris nepaleido jo iš glėbio. Tokių laimingųjų, šventėje radusių naujus šeimininkus, buvo ne vienas.
"Galbūt jiems čia stresas, bet tikrai ne didesnis, negu ilgus mėnesius praleisti gyvūnų prieglaudoje", – dalyvavimo šventėje tikslą atskleidė Dž.Vaitkevičienė.
Vieni murmėjo, kiti šypsojosi
Šventės pradžioje apytuštė buvusi Vilniaus gatvė, vakarėjant vis pilnėjo. Kas mėgavosi alumi, o kas saldžiais pyragėliais lauko kavinėse, kas šmirinėjo po parduotuves pasidairyti ar ką reikalingo susirasti, kas tiesiog džiaugėsi šurmuliu. Dvi scenas buvo okupavę dainuojantys ir šokantys vaikai, koncertai vyko ir ne scenose – kiemeliuose ar tiesiog gatvėje.
Senojo Kauno legendų atgarsiai atgimė ant grindinio šalia užeigos "Crazy House". Viduramžių muzika, puošnūs apdarai viliojo ne tik akis paganyti, bet ir senųjų šokių žingsnelių pramokti.
Kol vieni verslininkai žolelių arbata, muilo burbulais ar šviežiomis bandelėmis viliojo Senamiestyje vakarojančius miestiečius, kitų parduotuvių durys užsidarė kaip ir kasdien – 19 val. vakaro. "Nėra prasmės čia sėdėti", – piktai sumurmėjo vienos parduotuvės duris užrakinusi pardavėja.
"Būsime tol, kol bus žmonių", – šypsojosi vienos drabužių parduotuvės pardavėjos. Ant virvių kaip skalbinius iškabinusios marškinėlius, šortus ir jų kainas moterys nesitikėjo daug parduoti, tačiau nesiskundė, kad penktadienio vakarą leidžia ne kur nors prie ežero ar namie ant sofos.
Idėją apkartino konfliktas
"Du kartus į tą pačią upę neįbrisi", – vydama margaspalvę juostą pastebėjo tautodailininkė Vilija Ratautienė. Pastebėjusi, kad šįkart šventėje mažiau žmonių negu per Senamiesčio sezono atidarymą gegužę, juostų pynėja neabejoja, kad organizatoriams nederėtų užsnūsti.
"Yra dalykų, kurie numarins gražią idėją", – prasitarė moteris. Ji ir šalia įsikūręs senovinių papuošalų iš žalvario kūrėjas Rimantas Ordinas niekaip negalėjo suprasti, kodėl kažkam užkliuvo jų edukacinė veikla. "Atėjome gaivinti Senamiestį, o mus norėjo iš čia išvaryti", – šyptelėjo papuošalų meistras. Pasirodo, gretimos parduotuvės prekybininkai nusprendė, kad jie negali prekiauti.
"Praėjusį kartą tiek visiems aiškinau apie juostas, jų pynimo tradicijas, kad net užkimau. Per penkias valandas pardaviau juostelių už 20 litų. Negi aš griaunu Lietuvos ekonomiką?" – stebėjosi V.Ratautienė.
Naujausi komentarai