Sostinės savivaldybė kviečia visus neabejingus savo miestui žmones dalyvauti seniūnaičių rinkimuose. Nuo pirmadienio, lapkričio 18 d., iki gruodžio 6 d. vilniečiai elektroniniu būdu ar paštu gali balsuoti už užsiregistravusius kandidatus.

Savivaldybės tarybos Savivaldos komiteto pirmininkė Jolanta Gaudutienė teigė, kad seniūnaičio vaidmuo yra svarbus atstovaujant vietos gyventojų interesams seniūnijoje ir savivaldybės teritorijoje veikiančiose valstybės įstaigose, kitose institucijose.

"Dažnai seniūnaičiai padeda vietos gyventojams greičiau rasti kelią biurokratijos ir teisės aktų labirintuose, ypač tais atvejais, kai reikia pasirūpinti pažeidžiamiausiais bendruomenės nariais – socialinę riziką patiriančiomis šeimomis, nepilnamečiais, vienais gyvenančiais asmenimis, neįgaliaisiais ir kt.", – sakė J.Gaudutienė.

Skirtingai nuo seniūnų, kurie skiriami miesto administracijos, seniūnaičiai savo pareigas užima gyventojų pasitikėjimo principu – yra išrenkami. Į šias pareigas gali kandidatuoti kiekvienas norintis pokyčių, nebijantis atsakomybės ir pasišventęs atstovauti bendruomenei žmogus.

Pasak Naujamiesčio seniūno Manto Mikštos, seniūnaitis – tarpinė grandis tarp seniūnijos ir savivaldybės. Jo užduotis – perduoti seniūnijai gyventojų nusiskundimus bei norus ir atsakyti gyventojams į klausimus, ką galima padaryti, kad situacija būtų išspręsta. "Netiesa, jog gyventojui kreipiantis tiesiogiai į savivaldybę žmogaus skundas bus pastebėtas greičiau. Kreipiantis į seniūnaitį, atsakymas gali būti gautas "čia ir dabar", – teigė seniūnas.

Sostinės savivaldybės atstovai tikisi, kad naujai išrinkti seniūnaičiai taps tikrais bendruomenės ambasadoriais, kurie pirmieji sužino apie gyventojų nusiskundimus, lūkesčius ir norus. O ten, kur bendruomenės nėra aktyvios, seniūnaičiai paskatins gyventojus telktis.

– Ar seniūnaičiai – reikšmingi asmenys savivaldos sistemoje? – "Vilniaus diena" teiravosi 1996–1999 m. Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijai vadovavusio Kęstučio Skrebio.

Žmogus yra visuomenininkas gražiu pavadinimu "seniūnaitis", o ką jis gali?

– Seniūnaičiai, sakyčiau, kabo tarp dangaus ir žemės, jokių juridinių galių jie neturi. Mano nuomone, visi tie visuomeniniai dalykai gal ir gražiai skamba, bet naudos iš jų realiai yra labai mažai. Žmogus yra visuomenininkas gražiu pavadinimu "seniūnaitis", o ką jis gali? Gali nueiti, tarkim, pas seniūną ir kažko paprašyti? Tai juk bet kuris žmogus gali nueiti pas seniūną kažko paprašyti. Jei ne pats žmogus, tai vietos bendruomenės pirmininkas. Tad man tai labiau panašu į kažkokį žaidimą. Aktyvūs žmonės, kaip jau ne kartą gyvenimas parodė, ir taip gali daug ką padaryti, tam nebūtinas kažkoks pavadinimas.

Aš esu už tai, kad viskas būtų įteisinta juridiškai, apibrėžtos kažkokios galios – didelės ar mažos, čia galima susitarti, kokių jų reikia, – ir tada ta seniūnaičio pareigybė būtų prasminga.

– Ar mūsų dabartinė savivaldos sistema apskritai teisinga, racionali? Pastaruoju metu dėl to kyla nemažai diskusijų.

– Šnekant iš esmės apie savivaldą, pas mus savivaldybės, manyčiau, yra per didelės. Jeigu žiūrėtume, kokia sistema yra Vakarų Europoje, tai savivaldybės dažniausiai yra kilusios iš parapijų.

Mes šiokį tokį savivaldybių smulkinimą jau buvome pradėję. Tarkime, Elektrėnai priklausė Trakų rajonui, nors jie už Trakus gal kokius tris ar daugiau kartų didesni. Mūsų laikais buvo įsteigta Kazlų Rūdos savivaldybė, ir dabar ji kuo puikiausiai tvarkosi. Sakykim, Kuršėnai šiuo metu priklauso Šiaulių rajonui. Manau, čia puikiausiai galėtų būti atskira savivaldybė – ne toks ir mažas miestelis. Tad kai kurios savivaldybės yra natūraliai per didelės, ypač kalbant apie tas žiedines savivaldybes. Nematau jų egzistavimo prasmės ir niekur pasaulyje tokių dalykų nėra.

Dabar vyksta konfliktas dėl Kauno rajono prijungimo prie Kauno miesto savivaldybės. Rizikuoju būti nepopuliarus, tačiau manau, kad visos tos žiedinės savivaldybės, kurios yra aplink didžiuosius miestus – Vilnių, Kauną, Alytų, Šiaulius, Panevėžį, – apskritai yra nesąmonė, jas reikėtų naikinti. Teritorijas, kurios yra arčiausiai miesto, – prijungti prie miesto, kas yra arčiau kitų rajonų – padalinti kitiems rajonams. Juk savivaldybė turi sujungti žmones, kurie turi kažkokių bendrų interesų. Tačiau kokius bendrus interesus gali turėti gyvenvietė, kuri yra Kauno rajono šiaurėje ir koks nors kaimas už Garliavos? Kas tarp jų bendro? Nieko. Bet ji priklauso vienai savivaldybei.

Vilniaus rajono savivaldybė – kas tai? Grigiškes kažkada prijungė prie Vilniaus ir niekas dėl to nenumirė. Ir dabar reikėtų tuos rajonus, kurie organiškai susiję, jungti prie Vilniaus, o tuos, kurie yra nuošaliau – kažkas yra arti Širvintų, kažkas yra arti Šalčininkų, kažkas su dar kitais rajonais ribojasi, – prijungti prie jų, ir išnyktų tas žiedas aplink Vilnių, kuris neturi jokios prasmės.

Juk niekam ne paslaptis, kad daug Vilniaus rajone gyvenančių vaikų į mokyklas ir darželius eina Vilniaus mieste, tėvai dirba Vilniaus mieste, laisvalaikį jie leidžia Vilniaus mieste. Tad ir de facto jie gyvena Vilniuje, bet de jure – Vilniaus rajone. Ir jų mokamas fizinių asmenų pajamų mokestis nukeliauja į Vilniaus rajono biudžetą, nors naudojasi jie Vilniaus miesto paslaugomis, infrastruktūra ir kt.

Sutaupytume ar nesutaupytume įvairių administravimo lėšų – klausimas, nes gyventojai niekur nedings, su savivalda susijusios paslaugos jiems bus reikalingos. Na, bent jau rajono mero etatas išnyktų. Tarybos narių, kurių skaičius nustatomas pagal savivaldybės gyventojų skaičių, vienur sumažėtų, kitur padaugėtų.

Matyt, Vilniaus valdžia nepakankamai atsižvelgia į visuomenės poreikius.

– Kada buvo suformuota tokia savivaldybių struktūra, kokia yra dabar?

– 1992 m. Iki to laiko buvo du savivaldos lygiai – apylinkės ir miestai bei rajonai. 1992 m. apylinkių savivaldos lygis buvo panaikintas ir liko tik miestai bei rajonai. Ar gerai buvo padaryta, ar blogai, galima diskutuoti, gal kai kurios savivaldybės buvo ir per smulkios. Latviai, pavyzdžiui, pasirinko kitą kelią – jie turi daug daugiau savivaldybių nei Lietuva. Kas geriau? Kuo savivaldybė smulkesnė, tuo vietos valdžia yra arčiau žmogaus, tuo meras labiau jaučia atsakomybę. Kažkada, kai dirbau ministerijoje, teko būti komandiruotėje Austrijoje. Mes sėdėjome mažoje savivaldybėje, kalbėjomės su meru, užėjo jo sekretorė ir pranešė, kad atėjo žmogus. Meras atsiprašė ir išėjo pasikalbėti su atvykusia moterimi, kuri norėjo pasiskųsti, kad autobuso stotelė per arti jos gyvenamojo namo langų.

Suprantate, jeigu merą renka 5 ar 6 tūkst. gyventojų, meras vos ne visus juos pažįsta, yra savotiškai nuo jų priklausomas ir nori nenori turi atsižvelgti į gyventojų nuomonę. Jeigu merą renka keliasdešimt tūkstančių gyventojų, situacija visai kita. Juo labiau jeigu kalbame apie didelius miestus ar žiedinius rajonus – vienoje pusėje viena situacija, kitoje – visai kita.

Pas mus arčiausiai žmogaus dabar yra seniūnai, tačiau jie jokios realios valdžios neturi, seniūnijos neturi nei savo biudžeto, nei dar daug ko.

Meras yra politikas. Jei jam svarbūs žmonės, kurie jį išrinko, jis taip pat stengiasi būti arčiau tų žmonių, juos išgirsti.

– Tačiau Vilniuje miesto valdžiai ir visuomenei kažkaip vis nesiseka rasti bendros kalbos.

– Sunku pasakyti, kodėl taip yra. Matyt, Vilniaus valdžia nepakankamai atsižvelgia į visuomenės poreikius. Kai kurie dabartinės miesto valdžios sprendimai ir man atrodo keisti, tad nestebina, kad ir daliai bendruomenės jie atrodo keisti. Aš manau, kad Vilniaus valdžia turėtų daugiau atsižvelgti į visuomenės nuomonę, reikėtų glaudesnio bendradarbiavimo.

Pavyzdžiui, dabartinės Kauno miesto valdžios santykis su visuomene visai kitoks. Kauniečiai, gal tai ir ne visai tinkamas žodis, bet myli miesto valdžią ir ja yra patenkinti. Klaipėdoje – panaši situacija. Tų miestų administracijos sugeba visuomenės pasitikėjimą užsitarnauti, Vilniaus – ne. Tokia realybė. Galbūt čia ir personalijų problema, nes sprendimus, bet kuriuo atveju, priima personalijos.