Netoli K.Baršausko ir Aukštadvario g. sankryžos esantys kolektyviniai sodai – pirmieji Lietuvoje. Galbūt netrukus čia bus įkurtas ir pirmasis Lietuvoje sodas-muziejus.

Tulpės šviesdavo iš toli

Prieš 60 metų įkurta sodininkų bendrija "Rūta" – pirmoji Lietuvoje, o gal ir Europoje. Dabar "Rūtos" teritorija, nepasikeitusi dešimtmečiais, atsidūrė visai netoli miesto centro. O sovietmečiu važiuojantieji į Petrašiūnus ar užmiestyje pradėtą statyti Dainavos mikrorajoną kiekvieną pavasarį grožėdavosi spalvingu tulpių lauku, kuriame nuo 1949 m. šeimininkavo Jurgis Barachošas. Pasirodo, tame "Rūtos" sklype jis pluša iki šiol.
"Parsivežti tulpių svogūnėlių važiuodavau net į Rygą, todėl visi ir žinojo mano sklypą, kurį gavau prie gatvės. Tai buvo prieš 60 metų.

Tuomet dirbau J.Janonio popieriaus fabrike, kuriam vadovavo toks B.Kaplanas. Būtent jo iniciatyva atsirado šis pirmasis kolektyvinis sodas Lietuvoje. Šioje vietoje per karą buvo konclagerio zona, todėl teritorija buvo labai apleista, nuniokota. B.Kaplanas pasiūlė miesto vykdomajam komitetui nemokamai ją sutvarkyti, jei ši teritorija bus atiduota fabriko darbuotojų reikmėms. Valdžia sutiko, o mes kibome į darbus", – pasakojo J.Barachošas.

Namelį pakiš po gaubtu

Pašnekovas prisiminė, kaip iš vadinamųjų popiermalkių, kurių davė fabrikas, būsimieji sodininkai pagamino stulpus sodo tvorai, išvalė teritoriją nuo karinio palikimo, parsivežė iš Raudondvario medelyno jaunų vaismedžių ir juos pasodino. Fabriko darbuotojai iš pradžių šioje vietoje gavo po 12 a, bet vėliau Nikita Chruščiovas juos sumažino perpus.

Nors prabėgo šeši dešimtmečiai nuo "Rūtos" įsikūrimo, tačiau čia tebėra tie patys 47 sklypai ir net keli senutėliai pirmųjų sodininkų nameliai, kurie labiau panašūs į sandėliukus įrankiams saugoti. Vieną jų ketinama palikti kaip paminklą. "Po stiklo gaubtu tą namelį pastatysime. Kaip A.Baranausko klėtelę", –  juokdamasi aiškino ketvirtį amžiaus čia besidarbuojanti Adelė Vaitkevičienė, garsėjanti įvairių spalvų kosmėjų plantacija. Ji vienintelė iš senųjų sodininkų pasiryžusi čia, "Rūtoje", įsikurti iki gyvenimo pabaigos.

Šios istorinės sodų bendrijos dabartinis pirmininkas Edvinas Aleksynas pasidžiaugė, kad "Rūtą" remia Kauno rajono vadovai, kad bendrijos nariai gerbia istorinę praeitį – kuria šio sodo muziejų po atviru dangumi.

Nebeliko artimos kaimynystės

Seniausias Kauno susivienijimo "Sodai" sodininkas ir nepavargstantis bitininkas Mečislovas Filipavičius, prieš kelerius metus perkopęs devintąjį gyvenimo dešimtmetį, papildė bendraminčių prisiminimus apie sodų kūrimosi pradžią. "Antrasis kolektyvinis sodas Kaune įsikūrė 1956 m. ir vadinosi "Freda". Dar po dešimties metų Kaune buvo jau dvylika kolektyvinių sodų, o nuo 1978 m. jų pradėjo dar sparčiau daugėti. Beje, 1962 m. Kauno rajono architektas leido statyti soduose namukus, tačiau jie turėjo būti labai neaukšti, panašūs į dėžes", – prisiminė M.Filipavičius, kuriam sodininkai gimtadienio proga suteikė Kauno susivienijimo "Sodai" garbės nario vardą.

Stebėtinai gerai atrodantis M.Filipavičius pats atvažiuoja į miestą visuomeniniu transportu iš savo sodo užmiestyje. Seniau, kai M.Filipavičius buvo kupinas jėgų, sodininkai jį buvo išrinkę Kauno sodininkų draugijos pirmininku ir į Lietuvos sodininkų draugijos prezidiumą. Dabar senolis tenkinasi bičių priežiūra ir džiaugiasi, kad kažkada į vieną obelį įskiepijo vienuolika skirtingų veislių – senatvėje lengviau tokį "sodą" prižiūrėti.

Anot M.Filipavičiaus, sodininkų bendrijoje, kurioje jis gyvena 40 metų, teliko aštuntadalis senbuvių. Naujakuriai nelinkę auginti sodų, ravėti daržų – jie esą viską sulygina su žeme, pasėja žolę, stato namus ir renčia aukštas tvoras. Tad nebelikę senosios artimos sodininkų kaimynystės. Tačiau senolis nepraranda optimizmo ir kasdien valgydamas česnaką bei medų vis kartoja – rytoj bus geriau.