Meniška nuo mažens

„Nuo vaikystės man labai patikdavo kurti ką nors gražaus. Mėgau piešti, lipdyti, gražiai apsirengti. Kad ir ką daryčiau, turėjo būti gražu, – pasakoja Elena. – Pamenu, buvau laimingiausias vaikas, kai mano tėtis patikėjo man puošti Kalėdų eglutę. Jis irgi buvo meniškos sielos ir puošti eglutės mūsų šeimoje ilgai niekam kitam neleido. Įsivaizduojate, ką išgyvenau, kai tokia atsakomybė buvo perduota man, septynerių metų vaikui. Beje, nuo to laiko eglutę puošiau tik aš – tėtis perdavė man šią misiją, nes jam labai patiko mano darbo rezultatas.“

Praėjo daug metų, o noras kurti grožį taip ir išliko. Nors Elena neplanavo susieti savo gyvenimo su konditerija, virtuvės ir maisto ruošimo prisipažįsta niekada nemėgusi, gyvenimas ją nuvedė būtent į šią sritį.

Taip jau susiklostė – įvyko skyrybos, pašnekovė liko su dviem mažais vaikais, kuriuos reikėjo išlaikyti. Nors ir turėjo aukštojo mokslo diplomą, buvo baigusi automobilinio transporto logistikos ir verslo vadybos studijas, ieškoti darbo pagal specialybę laiko nebuvo – reikėjo tiesiog dirbti ir užsidirbti.

Kūryba: šokoladas Elenos rankose virsta ne tik įspūdingais desertais, bet ir meniškomis skulptūromis. / E. Kliment asmeninio archyvo nuotr.

„Pasirinkimo neturėjau – tuo momentu man buvo pasiūlytos tik dvi alternatyvos: būti administratore arba konditere. Nenorėjau nei vieno, nei kito. Spėkite, kas lėmė mano sprendimą? Galimybė kurti grožį. Pasirinkau konditeriją. Pirma mano mintis apsisprendžiant buvo, kad bent jau būsiu, kaip sakoma, prie meno – darysiu iš tortų meno kūrinius“, – prisimena Elena.

Moteris sako neketinusi šiame darbe ilgai užsibūti. Perspektyva vien kepti bandeles nedžiugino, tad savo iniciatyva iš kartu dirbusios meistrės pradėjo mokytis tortų puošybos. Išmoko labai greitai, per porą savaičių, tada pradėjo kurti pati. Įmonės direktorė jos kūrybą pastebėjo ir įvertino, o po kurio laiko pasipylė ir užsakymai.

„Įmonei buvo gerai, o man – nežmoniškas krūvis, – pasakoja pašnekovė. – Jeigu turėdavau 8 valandų darbo dieną, tai galima buvo vadinti poilsio diena. Dirbdavau po 16, 18 valandų. Mano rekordas – 72 valandos ant kojų. Aš puošdavau tortus, o tais laikais nebuvo nei tokių priemonių, kaip dabar, nei jokių pinterestų, kur galėdavai pasisemti idėjų, – viską reikėjo sugalvoti pačiai.“

Įvairovė: Šokolado skulptūrų muziejuje eksponuojama daugiau nei 100 per pastaruosius metus sukurtų skulptūrų. Didžioji dalis kūrinių iš saldžios masės yra natūralaus dydžio. / Šokolado skulptūrų muziejaus nuotr.

Sudomino šokoladas

Elena prisimena tada bandžiusi tortams puošti naudoti įvairiausias medžiagas, kurių tuo laiku buvo įmanoma gauti. Kartą pro šalį praeidamas kolega parodė jai kelias puošmenas, pagamintas iš šokolado. Tai sudomino ir meniškos sielos moteris pradėjo dirbti su šokoladu. Po kurio laiko sužinojo, kad yra toks dalykas kaip plastiškas šokoladas. Išbandžiusi jį susižavėjo – tai buvo nuostabi medžiaga.

Tais laikais nebuvo nei tokių priemonių, kaip dabar, nei jokių pinterestų, kur galėdavai pasisemti idėjų, – viską reikėjo sugalvoti pačiai.

„Pradėjusi dirbti su šokoladu, labai greitai tobulėjau, užaugau kaip profesionalė ir man pasidarė ankšta ten, kur buvau. Supratau, kad daryti tą patį jau nebeįdomu, norėjau augti“, – pasakoja pašnekovė, sugalvojusi išeiti iš samdomo darbo ir pradėti nuosavą verslą.

Tik nepriklausomybė ir laisvė žavėjo neilgai, nes darbo buvo trigubai daugiau, o atlygis priklausė nuo to, kiek turės jėgų.

Išėjimas į vadinamuosius laisvus vandenis iš esmės nieko nepakeitė, išskyrus tai, kad garantuoto atlyginimo kartą per mėnesį niekas nemokėjo. Tad po kelerių metų darbų maratono nusprendė uždaryti įmonę.

Šokolado skulptūrų muziejaus nuotr.

Kiek vėliau Elena dar kartą bandė įsitvirtinti kavinių versle – manė, kad jau žino, kaip reikia. Deja, ir tąkart teko užsidaryti, nes tokiems verslams, anot jos, turi turėti pakankamą finansinį rezervą ir stiprią bent kelių žmonių komandą, nes vienas lauke – ne karys. To neturint nerti į gamybos ar kavinės verslus labai rizikinga.

Rankų darbo kūriniai

Taip besiblaškydama ir ieškodama savo vietos po saule Elena susipažino su įmonės „AJ šokoladas“ savininku, pradėjo su juo bendradarbiauti ir kartą pasisiūlė sukurti jo įmonei šokoladinių gaminių vitriną.

Savininkui buvo netikėta, tačiau sumanymas pavyko puikiai – žmonės jos kūriniais žavėjosi, prie vitrinos sustodavo fotografuotis. Vėliau moteris net keliuose miestuose įmonei sukūrė šokolado kambarius.

Naujausias jos rankų darbo projektas – jau minėtas Šokolado skulptūrų muziejus Trakuose, nuolat sutraukiantis nemažai lankytojų.

Šokolado skulptūrų muziejaus nuotr.

„Virtuvės aš taip ir nepamėgau, bet vis dar mėgstu meną, kūrybą. Pagaliau supratau, kas man iš tiesų patinka: bendrauti su žmonėmis,  mokyti, perteikti žinias ir stebėti, kaip mokiniui pavyksta pasiekti norimą tikslą. Patinka duoti žmonėms tai, ko jie nori, ir taip juos pradžiuginti. Man patinka kurti naujus receptus, rašyti knygas. Patinka pačiai mokytis, kurti didelius projektus, organizuoti renginius. Šie dalykai mane traukia“, – sako mokymus apie tortų dekoravimą šiuo metu rengianti ir savo žiniomis ir patirtimi besidalijanti šokolado skulptorė.

Ar šokoladas kenkia?

Klausimą apie šokolado naudą ar žalą sveikatai esu išnagrinėjusi nuo–iki. Mityba domiuosi nuo kokių šešiolikos metų, nes mėgstu saldumynus ir, jeigu neskirčiau dėmesio tam, ką valgau, svorio labai greitai priaugčiau. Šokoladą aš valgau – jis mano racione liko vienintelis saldumynas.

Juokauju, kad šokoladas iš esmės yra daržovė, nes gaminamas iš augalo – kakavmedžio – vaisių ir juose yra daug organizmui naudingų medžiagų. Geras šokoladas nėra blogis. Blogis – šokoladas su cukraus pakaitalais, konservantais, cheminėmis medžiagomis. Pieniškas šokoladas – blogai, dėl baltojo šokolado apskritai kyla klausimas, ar jį galima vadinti šokoladu, nes jį su šokoladu sieja vienintelė sudėtinė dalis – kakavos sviestas, tačiau jame nėra pačios kakavos.

Geras juodasis šokoladas – be priedų, geriau be cukraus arba su minimaliu cukraus kiekiu. Tokio aš, negalinti gyventi be saldumynų, kasdien suvalgau bent po plytelę. Svoris nuo jo man tikrai neauga.

Apskritai kalbant, didžiausias blogis yra ne maistas, o mūsų požiūris į jį. Jeigu kažką valgydamas manysi, kad elgiesi blogai, – organizmui tai greičiausiai pakenks, ir atvirkščiai. Tad, mano įsitikinimu, viskas priklauso nuo to, ką valgydamas galvoji. Jeigu ko nors, kad ir nelabai sveiko maisto, suvalgysiu su malonumu, man tai, kaip sakoma, neis į kūną. Jeigu suvalgę save kaltinsime blogai pasielgę, nes  sustorėsime, taip ir įvyks. Tai, ką galvojame, kokios nuotaikos esame, daro įtaką mūsų organizme vykstantiems procesams. Proto lengvumas palengvina ir kūną.