„Yra pasirinktos dvi vietos: tai yra Rasų kapinės ir Bernardinų kapinės. Turėtumėme dar padiskutuoti kartu su Vilniaus miesto savivaldybe, su istorikais antropologais bei archeologais ir padaryti abiejų vietų pasiūlymus, t.y. projektus su vizualizacijomis, tada dar kartelį diskusijoje, kartu su kitais Vyriausybės nariais, galutinai apsispręsti dėl perlaidojimo vietos“, – BNS po komisijos posėdžio sakė ministrė.

Anot jos, galutinai apsispręsti dėl sukilėlių perlaidojimo planuojama iki kitų metų metų kovo, bet, jos nuomone, kitame posėdyje, kuris bus gruodį, turėtų paaiškėti „prie kurios vietos krypstama“.

Ministrė taip pat tvirtino, kad ant Gedimino kalno surastų sukilėlių palaikų identifikavimas užtruks, todėl kitąmet jų greičiausiai nebus spėta perlaidoti.

„Realistiškai galvojame, kad 2019 metų pavasaris arba vasara būtų tinkamiausias laikas palaikų perlaidojimui ir monumento įprasminimui, įamžinimui“, – teigė ji.

Viena iš pasirinktų datų - kovo 22-oji, kuomet, istorikų duomenims, egzekucija įvykdyta vienam iš sukilėlių vadų Konstantinui Kalinauskui. 2019-aisiais nuo šios datos sukaktų 155 metai, kita alternatyva – 2019 metų vasara, minint sukilimo baigtį. „Vietą ir laiką, manau, su kitu posėdžiu identifikuosime“, – tvirtino ministrė.

Gedimino kalne šiuo metu archeologai jau šių metų vasarą identifikavo ir jau iškėlė 17 sukilėlių palaikų, tarp jų – vieno iš sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko, taip pat beveik neabejojama, jog rasti ir kito vado Konstantino Kalinausko palaikai, tačiau galutinai tai bus patvirtinta atlikus genetinius tyrimus.

L. Ruokytė-Jonsson BNS teigė, kad archeologinius kasinėjimus Gedimino kalno aikštelėje planuojama užbaigti iki balandžio pabaigos, įskaitant dar keturių sukilėlių palaikus, kurie, beveik neabejojama, turėtų būti palaidoti toje pačioje vietoje.

1863 – 1864 metų sukilėliai, kovoję prieš Rusijos caro valdžią, siekė atkurti buvusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę, kuri buvo aneksuota 1795 metais. Buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje sukilimo pradžia atsišaukimais lenkų ir lietuvių kalbomis paskelbta 1863 metų vasario 1-ąją.

Buvęs Rusijos armijos generalinio štabo kapitonas Z. Sierakauskas pavasarį buvo paskirtas vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių karo vadu. Gegužės pradžioje jo kariuomenė sumušta prie Biržų, pats vadas sužeistas pateko į nelaisvę ir netrukus viešai pakartas Vilniuje.

1863 metų pabaigoje į sukilimo slopintojų rankas pakliuvo ir kiti sukilėlių vadai – Antanas Mackevičius ir K. Kalinauskas, jie abu taip pat pakarti viešai. Iš viso Lukiškių aikštėje mirties bausmė pakariant arba sušaudant įvykdyta 21 sukilimo dalyviui. Manoma, kad jų visų palaikai ir aptikti ant Gedimino kalno.

Per sukilimą mūšiuose buvusios LDK teritorijoje žuvo per 6 tūkst. sukilėlių, į katorgą ir tremtį išsiųsta 25 tūkst. žmonių. Po sukilimo Rusijos imperija Lietuvoje ėmėsi rusinimo politikos – buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, uždraustos lietuviškos knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis.