Ant Vilniaus pakraštyje esančio Gulbinų ežero kranto, buvusioje vaikų stovyklos teritorijoje, pagal detaliuosius planus turi būti poilsiavietė. Tačiau ši vieta saugoma, tarsi būtų koks CŽV kalėjimas, o Vilniuje jau ne vienus metus sklando gandai, kad grupė turčių ten kuriasi sau rojų.

Akylai saugoma

Pasukus iš Molėtų plento Kalino gyvenvietės link, ją pravažiavus kelio gale pasieki didelėmis raidėmis ir skaičiais – Gulbinų g. 75 – pažymėtą tvorą. Aukšta tvora nuo aplinkinių akių slepia ir saugo teritorijos viduje vykstančias statybas. Vietoje, kur nuo 1948-ųjų vasaras leisdavo vaikai, šiuo metu zuja darbininkai ir traktoriai. Buvusios stacionarios pionierių, paskui – vaikų, vasaros stovyklos „Gulbinų poilsiavietė“ teritorijoje statoma išskirtinė poilsiavietė.

Važiuojant keliu išilgai tvora apjuostos teritorijos matyti jau baigiami statyti ir dar tebedygstantys prabangūs namai.

Teritorija akylai stebima daugybės vaizdo kamerų ir ne itin draugiškų apsaugos darbuotojų. „Vilniaus dienos“ žurnalistėms pasiteiravus, kur yra buvusi vaikų stovyklavietė, pasigirdo sausas ir šiurkštokas atsakymas: „Čia nėra jokios stovyklos, čia privati teritorija.“

Privati tai privati, niekas ir nekelia kojos į svetimas valdas. Kaip pasiekti ežerą? Apsaugininkas mostelėjo ranka, kad štai ten per brūzgynus veda keliukas, juo galite ir pasukti. Ir griežtai įspėjo: „Fotografuokite kiek norite, bet tik į ežero pusę. Kitaip teks paprašyti nuotraukas ištrinti.“

Vėliau, veikiausiai per stebėjimo kameras užfiksavę, kad teritorija fotografuojama, jie sustabdė žurnalistų automobilį, reikalavo dokumentų ir leidimų fotografuoti privačią teritoriją. Žurnalistės atkirto, kad, stovėdamos kitoje gatvės pusėje, o ne privačios teritorijos ribose, jos turi teisę fotografuoti ką tik nori.

Buvo gąsdinama policija, galiausiai įteiktas telefono ragelis pasikalbėti su apsaugos viršininku. Neradęs kišenėje atsakymo, kurį vis dėlto įstatymą pažeidžia žurnalistės, viršininkas paprašė tiesiog parodyti savo pažymėjimus apsaugos darbuotojams ir pasistengė užglaistyti kilusį konfliktą.

Dar vienas Laurų kvartalas?

Dar 2001-aisiais Vilniaus miesto taryba patvirtino šios teritorijos detalųjį planą. Jame buvo nustatyta, kad jokios kitos paskirties, išskyrus rekreacinę, pastatai šioje vietoje negali būti statomi.

„Gyvenu kitoje ežero pusėje, bet čia visad atvykstu žvejoti. Anksčiau tie apsaugininkai labai mus vaikė, nors eidavome keliuku, kuris toli gražu nepakliūva į jų taip saugomą teritoriją. Neleisdavo šalia įvažiavimo, kur stovi darbininkų automobiliai, statyti savų mašinų. Jie ir prie tvoros artintis neleidžia, tarsi kaži ką ten statytų. O stato juk poilsiavietę, – ironiškai šypsojosi prie Gulbinų ežero sutiktas žvejys ir pridūrė: – Pastatys, o tada su panaudos sutartimis šioje rekreacinėje zonoje įsikurs nuolatiniai gyventojai.“

Žvejo spėlionės nėra iš piršto laužtos. Vilniuje jau seniai sklando gandai, kad buvusi Gulbinų vaikų stovykla – tai dar vienas Laurų kvartalas. T. y. prabangos oazė, kurioje kuriasi tik išrinktieji.

Kalbos, kad prie Gulbinų bus tik poilsiavietė, o ne nuosavų namų kvartalas, kelia šypseną ir ten dirbantiems statybininkams.

Keitėsi savininkai

Deja, susisiekti su pačiu šioje teritorijoje statybas vykdančios įmonės „Gulbinų turizmas“ vadovu Titu Sereika ir išgirsti atsakymų nepavyko.

14,48 ha ploto teritorija prie vaizdingo Gulbinų ežero, uždarius daugiau kaip pusšimtį metų veikusią vaikų vasaros stovyklą, 2004-aisiais tuometės savininkės Lietuvos žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų (LŽŪDPS) federacijos buvo parduota statybų bendrovei „Veikmė“.

Tuomet valdininkai kaltinti, esą dėl pinigų paaukojo vaikų gerovę. Siekdama paneigti kaltinimus miesto savivaldybė pabrėžė, kad stovyklos pastatų pirkimo ir pardavimo sandoris vyko tarp dviejų juridinių asmenų – LŽŪDPS federacijos ir statybų bendrovės „Veikmė“. O LŽŪDPS federacijos vadovas Alfonsas Gedgaudas aiškino, kad vaikų stovyklavietę teko parduoti, nes jai išlaikyti reikėjo investicijų, kurių federacija neturėjo.

Keičiantis teritorijos savininkams netilo kalbos, kad vieną dieną čia išdygs dar vienas prabangus sostinės priemiesčio kvartalas. Tų kalbų padaugėjo, kai buvusi vaikų stovyklavietė atsidūrė dabar jau nebeveikiančios bendrovės „Hermis Capital“ savininkų rankose. Nors įmonės savininkai pasuko skirtingais keliais, sklypas Gulbinų ežero pakrantėje nebuvo parduotas. O minėtas čia statybas vykdančios bendrovės „Gulbinų turizmas“ vadovas yra vienas buvusios „Hermis Capital“ įkūrėjų – T.Sireika.

Nepaleidžia iš akių

Verkių regioninio parko, kurio teritorijoje ir yra buvusi vaikų stovykla, direkcijos vadovės Vidos Petiukonienės teigimu, šis projektas daug rūpesčių ir nerimo kėlė nuo pat pradžių, ir nuo to laiko statybos tebėra nuosekliai sekamos.

„Stebėjome ir tebestebime šią teritoriją kaip pro didinamąjį stiklą, ar tikrai viskas statoma pagal techninį projektą, kad tikrai aiškiai būtų matyti, jog tai visuomeninės paskirties pastatai. Labai akylai žiūrėjome ir statomų pastatų vidaus planavimą, nors mums kaip regioninio parko direkcijai nagrinėjant projektą priklauso žiūrėti, ar viskas atitinka įstatymus, kalbant apie kraštovaizdį. Tarkime, jei dokumente parašyta, kad tai yra administracinis pastatas lankytojams aptarnauti, tikrinome, ar tikrai yra bendros paskirties patalpos, kur sėdės registratoriai ir pan.“, – tikino V.Petiukonienė.

„Šiandien mes negalime nei teigti, nei neigti. Viskas dar tebestatoma, kol kas viskas vykdoma pagal detalųjį planą“, – sakė direkcijos vadovė.

Dvejonės neišblėso

Dar per praėjusią kadenciją Vilniaus meras Artūras Zuokas patikino, kad kol vadovaus miestui, „tarybai net nebus teikiamas svarstyti klausimas dėl šios teritorijos detaliojo plano paskirties pakeitimo“.

Paskirtis ir nepakito, pagal detalųjį planą tik mažesnėje nei trečdalis teritorijos dalyje gali atsirasti naujų rekreacinės paskirties statinių.

Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja Raimonda Rudukienė teigė, kad praėjusių metų lapkričio pabaigoje Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė statybą leidžiantį dokumentą poilsio namų statybai ir pirties rekonstrukcijai adresu Gulbinų g. 75 – kur ir yra buvusi stovyklavietė.

„Žinoma, tas pagrindinis klausimas, ta grėsmė, lieka aktualus – ar rekreacinės paskirties pastatas toks liks ir statybų pabaigoje, ar kuriuo nors momentu kas nors ką nors bandys pergudrauti“, – dvejonių neslėpė Verkių regioninio parko direkcijos vadovė V.Petiukonienė.