AAD pranešime teigiama, kad atlikus patikrinimą nustatyta, kad 2014-2018 metais iš nuotekų valyklų „Vilniaus vandenys“ be leidimo į aplinką leido ftalatus.

Dėl šios priežasties „Vilniaus vandenims“ už 2014-2018 metų mokestinius laikotarpius apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 7,5 mln. eurų.

AAD sprendimą „Vilniaus vandenys“ per vieną mėnesį gali apskųsti teismui. Bendrovė pranešė, kad ketina pasinaudoti šia galimybe, o AAD ketinimus atgaline tvarka užkrauti jai keliasdešimt kartų didesnę nei įprasta mokesčių naštą vadina nepagrįstais ir suvokiamais tik kaip norą pasipelnyti vandentvarkininkų sąskaita.

„Kaip jau ne kartą teigėme, bendrovei metami kaltinimai nedeklaravus ar nuslėpus taršos mokesčius, yra absurdiški. Juos vertiname tik kaip Aplinkos apsaugos ministerijai pavaldžių institucijų nesugebėjimą konstruktyviai spręsti šalies aplinkosaugos problemų, atsakomybės naštą perkeliant vandentvarkos įmonėms“, – pranešime sakė „Vilniaus vandenų“ generalinis direktorius Marius Švaikauskas.

Pasak AAD direktorės Olgos Vėbrienės, Aplinkos ministerija dar 2014 metais pakeitė Nuotekų tvarkymo reglamentą, kuriame nurodyta, kad ftalatai nustatyti kaip prioritetinės pavojingos medžiagos, kurių išleidimas su nuotekomis turi būti nutrauktas iki 2033-iųjų.

Kaip jau ne kartą teigėme, bendrovei metami kaltinimai nedeklaravus ar nuslėpus taršos mokesčius, yra absurdiški.

„Tad nuo 2014 metų išleisti į gamtinę aplinką nuotekas, kuriose yra prioritetinių pavojingųjų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingųjų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui“, – teigė O. Vėbrienė.

Anot jos, vandentvarkos įmonės, nustačiusios, kad jų nuotekose yra prioritetinių pavojingųjų medžiagų, laikantis Nuotekų tvarkymo reglamento reikalavimų turėjo pasikeisti taršos leidimą ar taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą ir šias medžiagas įsirašyti į leidimus bei neviršyti nustatytos didžiausios leistinos koncentracijos.

Pasak O. Vėbrienės, „Vilniaus vandenys“, turėdami žinybinę laboratoriją, privalo atlikti tyrimus, monitoringą ir stebėti laboratorinius duomenis, bet daugiau nei šešerius metus nesiėmė jokių veiksmų, kad į taršos prevencijos kontrolės leidimą būtų įtraukti ftalatai.

„Laikantis leidime teršalų išleidimo iš nuotekų valyklos į aplinką sąlygų ir kontroliuojant į centralizuotą nuotekų surinkimo sistemą savo nuotekas išleidžiančius abonentus, pradėtų veikti principas, kad už taršą moka tiesioginis teršėjas. Tad kontroliuojant gamybines nuotekas į nuotekų surinkimo sistemą išleidžiančius abonentus, pagal sutartinius įsipareigojimus šie abonentai turėtų atlyginti „Vilniaus vandenims“ už sutartyje nenumatytus arba didžiausias leidžiamas koncentracijas viršijančius teršalus“, – sakė O. Vėbrienė.

Anot „Vilniaus vandenų“, tiek Aplinkos ministerija, tiek ministerijai pavaldžios įstaigos iki bendrovės patikrinimo laikėsi pozicijos, jog šalies miestų nuotekų valymo įrenginiai neturi galimybių valyti ftalatus ir fenolius todėl nėra reikalavimo ar praktikos miestų nuotekų valyklas pritaikyti valyti specifinius teršalus.

Apie ftalatų ir fenolių susidarymą ir išleidimą į aplinką kontroliuojančios institucijos nuo pat 2012 metų žinojo: stebėjo jų koncentraciją, bet iki 2019 metų nelaikė tai pažeidimu ir nereikalavo šių teršalų įtraukti į vandentvarkos bendrovių taršos leidimus (TIPK), kad bendrovės valstybei mokėtų proporcingus mokesčius, tvirtina „Vilniaus vandenys“.

Bendrovės teigimu, pagrindinis reikalavimas ir principas, kurio turėjo būti laikomasi ir vandentvarkos įmonės jo laikėsi – negalėjo būti viršijamos didžiausios leistinos teršalų koncentracijos, kad nebūtų daromas neigiamas poveikis aplinkai. 2014–2018 metais nebuvo atvejų, kad „Vilniaus vandenų“ į aplinką išleidžiamose nuotekose ftalatų ar fenolių koncentracija viršytų nustatytas didžiausias leistinas ribas.

Tačiau nuo 2019 metų aplinkosaugininkų nuomonė pasikeitė, didžiosios – Klaipėdos, Kauno, Kėdainių ir Vilniaus – vandentvarkos bendrovės sulaukė reikalavimo mokėti 50 kartų padidintus viršnormatyvinės taršos mokesčius. 

„Taip formuojamą šalies aplinkosaugos politiką traktuojame kaip nenuspėjamą ir mažų mažiausiai neatsakingą. Vadovaujantis tokia aplinkosaugininkų logika, vandentvarkos įmonės gali sulaukti dar daugiau staigmenų – milijoninių mokesčių už visas medžiagas, kurių minimalūs kiekiai susidaro ar gali susidaryti miestų nuotekų valyklose “, – sakė M. Švaikauskas.

AAD pabrėžia, kad pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą baudos nepriskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir neįskaičiuojamos į geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, kurias nustato Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba (VERT).

AAD teigimu, ftalatai yra visame pasaulyje aktuali problema. Tai yra dirbtinės priemaišos, beveik visada naudojamos PVC plastikuose kaip minkštikliai. Kadangi jie nėra smarkiai įsitvirtinę plastike, todėl nesunkiai patenka į aplinką per visą daikto naudojimo laikotarpį.

Moksliniai tyrimai rodo, kad ftalatai siejami su daugybe ligų: įvairių rūšių vėžiu, diabetu, rezistencija insulinui, širdies ir kraujagyslių ligomis, nevaisingumu, persileidimu, antsvoriu, skydliaukės problemomis, taip pat paskatina uždegiminius procesus, galinčius sukelti sunkias žarnyno ligas. Vaikams ftalatai gali sukelti astmą ir yra ypač pavojingi nėščioms moterims, nes net maža jų dozė kenkia vaisiaus vystymuisi.

Nors Lietuvos vandentvarkos įmonės teigia, kad Europoje nėra technologinių galimybių ftalatų pašalinimui iš nuotekų, tačiau daugelis Vakarų Europos valstybių šiai problemai spręsti jau dabar pasitelkia modernias technologijas ir skiria milijonines investicijas.

AAD konsultavosi su aplinkos apsaugos problemas nagrinėjančiais  Lietuvos mokslininkais – jų nuomone, ftalatams pašalinti iš nuotekų yra sukurta technologinių sprendimų, tik į juos reikia investuoti.