Užupis – gana nedidelė ir uždara teritorija. Šio mikrorajono plotas – apie 0,6 kv. km. Nuo Senamiesčio Užupį net iš trijų pusių atskiria Vilnios upelė, priešingoje pusėje kadaise plytėjo pramoninis rajonas, dabar masiškai užstatomas daugiabučiais. Šiam rajonui priskiriama ir Paupio rajono teritorija.

Vaikštinėjant po Užupį galima aplankyti rajono simboliu ir globėju laikomą "Užupio angelą", "Užupio undinėlę", klasicistinio stiliaus Honestų rūmus, mažiausią Vilniuje Šv. Baltramiejaus bažnyčią, įvairias meno galerijas. Pastaraisiais metais Užupis tampa vis dažniau lankomas į Lietuvos sostinę atvykstančių turistų.

Ilgą laiką daugumos vilniečių laikytas nesaugiu, maždaug nuo 1997-ųjų Užupis tarsi atgijo. 1996 m. būstą Užupyje buvo galima įsigyti daug pigiau negu kituose miesto rajonuose, o per porą metų būsto kainos smarkiai pakilo ir tapo daug kam sunkiai įkandamos. Išpopuliarėjęs rajonas ėmė vilioti nekilnojamojo turto projektų vystytojus ir verslininkus, kurie tikėjosi čia lengvo uždarbio – tiek iš turistų, tiek iš vietos gyventojų. Deja, daugeliui nepasisekė. Senbuvių užupiečių teigimu, prigyti čia nėra taip jau lengva.

Svarbiausia – santykis

"Vilniaus dienos" paklaustas, kodėl žmones traukia Užupis, čia gyvenantis Užupiečių bendruomenės atstovas Sakalas Gorodeckis paaiškino nekilnojamojo turto maklerių žodžiais  "lokacija, lokacija ir dar kartą lokacija".

"Ar galima dar rasti tokią vietą Vilniuje, kurioje gyvendamas šalia turi Vilnelę, turi savo daržą, ir gyveni miesto centre?" – klausimu į klausimą atsakė užupietis.

Anot jo, tie, kurie perka butus naujos statybos daugiabučiuose Užupyje, tikisi, kad visa tai taip pat turės, tik, deja, labai didelis skirtumas tarp to, ką perka, ir ką po to turi. Dalis nekilnojamojo turto tėra lūkesčiai.

Užupis patrauklus daug kuo, tačiau jis nėra svetingas tam verslui, kuris bando "nusiimti" pridėtinę vertę, būti Užupio vartotoju, bet ne kūrėju.

"Manau, faktas, kad Užupis yra ta vieta, kuri turi visus miesto centro, senamiesčio požymius, o kartu yra anapus, už ribos. Tas "anapus" ir sukuria trauką, – sakė S.Gorodeckis. – Tik štai tie, kurie čia gyvena nuo seno, kurie sukūrė tą trauką, patys tampa situacijos įkaitais. Juk nepardavinėsi mamos namų, kad ir kaip jų kaina būtų pakilusi. O verslininkai pirmiausia galvoja apie tai, kaip čia pigiau nusipirkti nekilnojamojo turto, kuris pabrangs, o verslas jiems yra tik būdas tą turtą prižiūrėti. Kartais pasižiūri ir nesuvoki, ką jis ten daro. O jis paprasčiausiai laukia, kol to jo turto kaina pakils. Tie, kurie viską perka ir parduoda, šneka apie nekilnojamojo turto burbulus, o mes šnekame apie vertę, kurią sau susikuriame čia gyvendami. Esminis skirtumas."

Kalbant apie verslą Užupis, S.Gorodeckio teigimu, unikalus – jis "davė" mažiausiai keturis franšizės vardus Lietuvai. Užupiečiai net kažkuriai Kaziuko mugei buvo sukūrę prekės ženklą: "Įkvėpta Užupio".

"Mes eksportuojame verslo idėjas. Sakyčiau, esame erdvė kūrybai, o ne erdvė turtui. Toks ir skirtumas. Vieni šneka apie nekilnojamąjį turtą, o mes šnekame apie erdves kūrybai", – situaciją aiškino Užupio bendruomenės atstovas.

Vis dėlto tie, kurie čia negyveno ir nedirbo, jo manymu, pervertina Užupį, įsivaizduoja, kad tai yra beveik miesto centras, kuriame patalpų nuoma yra pigesnė nei Gedimino prospekte ar Pilies gatvėje. Tačiau vietiniai žmonės savo įpročių nekeičia ir jie nėra tie, kurių perkamoji galia labai didelė. Tikėtis uždirbti iš žmonių, pervažiuojančių Užupį, sudėtinga, mat rasti patalpas, prie kurių būtų dar ir vietos automobiliams sustoti – nelengva. Uždirbti iš turistų? Vilnius nėra toks labai jau gausiai turistų lankomas miestas,

Užupį vietiniai juokais vadina kirpyklų rajonu, nes sunku suskaičiuoti, kiek jų čia yra. S.Gorodeckis pajuokavo, kad Užupio valstybės mastu jos "daro teigiamą prekybos balansą" – surenka pinigus iš atvykėlių, nes vietiniai čia nesikerpa.

Kita verslo kategorija – kavinės, restoranai. Vienų savininkai arba vadovai turi labai aiškią sąsają su Užupiu, nes patys čia gyvena, – jiems, galima sakyti, sekasi gana gerai. Tačiau yra ir tokių, kurie, kaip sakoma, "ima vietą", o tada kankinasi mėgindami išgyventi. Ir labai dažnai neišgyvena.

Kodėl tokia situacija? Anot S.Gorodeckio, tie, kurie gyvena Užupyje, sukuria santykį su klientu ir supranta, kaip tą santykį išlaikyti. Jeigu tu čia pat gyveni, tai ir su tuo savo verslu "nedergsi kitiems ant galvos", nes labai greitai tave čia susiras. O tie, kas ateina, pradeda vystyti verslą, bet santykio su vietiniais nekuria, jie neprigyja.

Užupyje vietinių gyventojų įkurtos įstaigos laikosi savų nerašytų taisyklių. Jos be problemų susitvarko su triukšmu, nes kitaip kaimynai greitai "pabarškins tau į langus" jeigu pas tave triukšmaujama. Jeigu yra klientas per daug "paėmęs", savininko arba barmeno rūpestis jį įsodinti į taksi, kad jis važiuotų namo, o ne šlaistytųsi gatvėje. O ką, anot S.Gorodeckio, verslininkai kitur daro? Džiaugiasi, kad klientas blaškosi tarp barų ir leidžia pinigus. Tad Užupyje, galima sakyti, verslas yra šiek tiek socialiai atsakingesnis, ir taip yra būtent dėl to santykio su gyventojais.

"Užupis patrauklus daug kuo. Tačiau jis nėra svetingas tam verslui, kuris bando "nusiimti" pridėtinę vertę, būti Užupio vartotojas, bet ne kūrėjas. Jeigu nori čia pritapti, turi kurti ilgalaikį santykį", – akcentavo užupietis.

Ir pliusai, ir minusai

Ar Užupio verslininkams būtų įmanoma išgyventi iš turistų?

"Bendruomenė pradėjo didelį dėmesį skirti turizmui. Paskyrėme Užupio respublikos turizmo reikalų ministrą, nes pamatėme, kad Užupio tapatybė tapo preke – ja prekiaujama pradedant suvenyrais ir baigiant gidų "makaronų" pasakojimais, kurių negalime sukontroliuoti. Susitvarkėme Užupio prekybinius ženklus, kad jie priklausytų bendruomenei. Tai nereiškia, kad mes juos savinamės, bet jeigu vyksta kažkokia kapitalo apyvarta, turi likti ir kažkoks centas bendruomenei. Pradėjome dirbti su įvairiomis turizmo organizacijomis, gidų profsąjunga, mokome juos, ką apie Užupį pasakoti, pradarėme Užupio respublikos informacijos centrą. Atsirado įstaigų, kurios realiai dirba vien dėl turistų", – padėtį nusakė S.Gorodecks.

Tačiau ir čia, anot jo, situacija turi dvi puses. Maitinimo įstaigos, pavyzdžiui, yra laimingos, kad lankosi turistai. Bet, esant turistų srautui kai kurios jų didina kainas visiems, taip pat ir vietiniams. Negana to, lietuvių kalbą pamiršta, o atėjęs pavalgyti, kur parašyta "Lithuanian diches", randi Kijevo kotletą.

Yra ir dar viena problema – Užupis užsidaro. "Jeigu į mano kiemą jūs laisvai įėjote, tai daug kas užsidaro savo kiemus. Tada kas vyksta? Getizacijos procesas. Vienas getizacijos procesas susijęs su naujomis statybomis, nes naujakuriai užraktais, vartais ir grotomis nuo kažko saugosi, ir yra seni kiemai, kuriuos besilankantiems būtų įdomu pažiūrėti, bet kurie vis dažniau tampa rakinami. Tad klausimas – kaip spręsti saugumo klausimus, bet likti atviram?" – svarstė užupiečių bendruomenės atstovas.

Vis dėlto, S.Gorodeckio manymu, bendruomeninis turizmas, kaip toks, neturi praktikos Lietuvoje. Todėl turizmo agentūros džiaugiasi, kad, turint Užupį, jos gali trečią dieną Vilniuje kažką turistams rodyti. Juokingiausia, kad, atvedus čia turistų, jeigu tu nieko apie Užupį nežinai, tai per dvi valandas viską ir parodai.

Visiems nelengva

Užupyje gyvenančio politiko ir verslininko Artūro Zuoko teigimu, Užupis yra unikalus, nes turistinės vietos – tai Didžioji, Pilies ir aplinkinės gatvės, o Užupis – gyvenamasis senamiesčio rajonas žmonėms, kurie čia gyvena, bet kurie laukia svečių, nes turi ką tiems svečiams parodyti. O verslui – ypač tiems unikaliems verslams – reikia klientūros. Vietinės čia tiek nėra, tad natūralu, jog reikia, kad į Užupį žmonių atvažiuotų iš viso Vilniaus, taip pat ir turistų. Užupyje ne vienas įdomus nišinis versliukas yra startavęs, bet, deja, neišsilaikė arba neišsilaikydavo vien dėl to, kad trūksta to apyvartumo, klientų.

"Sakyčiau, Užupyje yra dvi verslo kategorijos. Yra parduotuvės, salonai ar panašiai, kurie dirba, pavyzdžiui, su savininku susitarus telefonu, nes taupo ir negali nusamdyti darbuotojų. Bet yra ir tokių, kurie čia turi verslus kaip priedą prie gyvenimo būdo. Kitaip sakant, jis nori uždirbti tiek, kad padengtų savo sąnaudas, bet nenori savęs eksploatuoti, – sakė A.Zuokas. – Bet šiaip, objektyviai žiūrint, nėra nė vieno prekybos taško, kuris sakytų: mes čia labai gerai gyvename. Daugeliu atveju visur yra tas bandymas sudurti galą su galu. Niekam čia nėra lengva, niekas negyvena laisvai ir be rūpesčių. Visi verslai čia yra balansuojantys ant ribos ir nemaža dalimi laikosi iš entuziazmo, iš tos aistros buvimo štai čia, Užupyje, iš tam tikros idėjos, tikėdamiesi, kad kažkada ateis tie geresni laikai."

Turi būti pakankamai tolerantiškas žmogus, kad gyventum miesto centre ar senamiestyje, bet tai turi savo privalumų.

Pats A.Zuokas į Užupį atsikraustė 1995–1996 m. Tada tai buvo nustekentas miesto rajonas, su savo problemomis, su savo kriminogenine situacija, nekilnojamasis turtas čia kainavo kelis kartus pigiau nei pagrindiniame senamiestyje. Tai buvo momentas, kuriuo pasinaudojo kūrybingi žmonės, kuriems reikėjo bohemiškos aplinkos už nedidelę kainą. Natūralu, kad per kažkurį laiką kūrybingi žmonės aplinką padaro patrauklią. Taip vystėsi ir Monmartras Paryžiuje, ir Soho Niujorke, ir daugelis kitų rajonų.

Per tam tikrą laiką rajonas susitvarkė, menininkai – taip pat, tie kūrybingi žmonės kažko pasiekė gyvenime. Kadangi rajonas pasikeitė, atsirado tokių, kurie norėjo čia investuoti į nekilnojamąjį turtą, kurie norėjo ir turėjo galimybę būti tos bohemos dalis. Ir taip keičiasi Užupio gyventojai, keičiasi aplinka.

Grįžta į centrą

Ar dabar gali menininkas sau leisti nusipirkti butą Užupyje?

"Nebent išlošęs loterijoje, – pajuokavo A.Zuokas. – Bet Užupis dar gerai išlaiko tą balansą – čia vis dar gyvena daug kūrybingų žmonių, norinčių gyventi šalia miesto centro, šalia senamiesčio, pėsčiomis nueiti iki baro ar parduotuvės, jiems nereikia automobilio, viešojo transporto."

Pasak verslininko, prieš 2008-ųjų ekonominę krizę nekilnojamojo turto kainos Užupyje buvo kosminės, jau net nenormalios, tačiau krizė šiek tiek viską sustygavo, atsisijojo tie, kurie žiūrėjo į Užupį kaip į vietą spekuliacijai nupirkti pigiau ir perparduoti brangiau. Dabar gana nemažai senų, apleistų gamybinių patalpų konvertuojama į gyvenamuosius namus – buvusi Onkologinė ligoninė, morgas, buvęs "Vilijos" fabrikas – ir atsiranda jau kiti žmonės, kurie gali sau leisti čia įsigyti butą. Užupį neretai renkasi ir tie, kurie turėjo namus kur nors už Vilniaus, tačiau užaugino vaikus, liko vieni, didelių namų jiems nebereikia, o reikia mažesnio ploto ir norisi būti šalia verdančio gyvenimo. Jie parduoda arba išnuomoja savo namus ir keliasi į Užupį arba į senamiestį.

"Vienu metu, apie 1990-uosius, žmonės mielai keldavosi iš senamiesčio į miegamuosius rajonus, nes ten buvo geresnės sąlygos. Senamiestis liko tik turistams ir biurams, ir dėl to smarkiai nukentėjo, nes labai sumažėjo gyventojų. Dabar gyventojai vėl nori grįžti į senamiestį, nori ten gyventi, pasiryžę taikytis su savotiška tos teritorijos tvarka. Tad senamiesčiui dabar ateina labai geras laikas", – prognozavo A.Zuokas.

Taigi, anot jo, kaip ir turėjo būti visada, pagaliau vėl žmonės grįžta į miesto centrą. Ir jie pasiruošę taikstytis su tam tikrais nepatogumais: čia triukšmo daugiau, čia turistų yra, čia reikia toleruoti, kad parkavimo vietų trūksta. Turi būti pakankamai tolerantiškas žmogus, kad gyventum miesto centre ar senamiestyje, bet tai turi savo privalumų.

Konfliktai dažni

A.Zuokas neneigė, tiek jo vadovavimo Vilniui laikais, tiek ir dabar konfliktų tarp Užupio gyventojų ir įvairių nekilnojamojo turto projektų vystytojų netrūksta. Tačiau teigė nemanantis, kad rajonas šia prasme kažkuo ypatingas.

"Situacijų būna įvairių. Yra žmonių, kurie bando iš to, kuris kažką daro ir kuria, uždarbiauti: aš tau neleisiu, nors tu ir gerą darbą darai, pavyzdžiui, remontuoji apleistą namą, kol tu man nesumokėsi kompensacijos arba kažko nepadarysi. Toks bandymas uždarbiauti nėra sąžiningas ir nėra garbingas, – teigė verslininkas. – Kitas dalykas, kai kurie investuotojai turi per didelius norus ir per didelius apetitus, nori susikurti pridėtinę vertę pažeisdami geros kaimynystės principus. Tai irgi labai dažnas reiškinys ne tik Užupyje, bet ir visame Vilniuje, ir Lietuvoje."

Yra ir dar viena "verslo rūšis" – nusipirkti butą apleistame name ir nieko nedaryti laukiant, kol kiti išpirks visus butus ir imsis namą rekonstruoti. Natūralu, jog tada ateis ir pas jį, o jis bus "paskutinės rankos turėtojas", neleis nieko daryti, kol nebus įvykdyti jo reikalavimai ar sąlygos. Tai nėra sąžininga, nėra teisinga – sėdėti kaip mažam parazitui ir laukti, kol kiti pradės tvarkytis, o tada ateiti su savo reikalavimais.

A.Zuoko įsitikinimu, visada reikia to gero, sveiko balanso ir dialogo. Ir, aišku, miesto valdžia šiuose konfliktuose turi būti teisingas arbitras – nepulti palaikyti iškart vienos arba kitos pusės. Nebūtinai visada bendruomenė yra teisi su savo reikalavimais, nors dažniausiai būtent ją išgirsta valdžios atstovai. Nebūtinai gyventojas yra teisus, bet lygiai taip pat ir investuotojas gali būti neteisus.

"Dažnas konfliktas šiais laikais – kažkas nusiperka butą senamiestyje, atsikrausto, ir jam pradeda trukdyti, pavyzdžiui, kavinė, kuri veikė šiame name jau 10 ar daugiau metų. Jis pradeda rašyti skundus, kelti konfliktus. Kai aš buvau miesto vadovu, mes Vilniaus miesto taryboje buvome priėmę tokį sprendimą: jeigu jums perkant nekilnojamąjį turtą matėte, kad tas objektas ten veikia, jūsų pretenzijos net nesvarstomos. Tad miesto valdžia šioje vietoje turėtų būti labai teisingas ir sąžiningas arbitras", – sakė ne vieną kadenciją Vilniui vadovavęs politikas.

A.Zuokas teigė niekada nesigailėjęs, kad kažkada gyventi pasirinko Užupį. Jam tai – ideali vieta, nes gyveni ir mieste, ir ne mieste. Savo gyvenimo kokybe, savo parametrais jis yra panašus į Italijos ar Prancūzijos mažą miestelį, kai gali ryte su šlepetėmis nueiti į vietos kepyklėlę nusipirkti kruasanų ar į parduotuvę kumpio, jei nori – suvalgyti gerą picą. Čia viskas yra, viskas šalia, tad, jei neturi svarbių reikalų, gali iš čia niekur neišeiti ir jaustis labai patogiai.