Dalis studentų pareiškė nepasitenkinimą jomis, parašė skundą instituto vadovybei, ji atsižvelgė į skundą ir priėmė sprendimą nuo kitų mokslo metų profesoriaus dalyką „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ pakeisti iš privalomojo į pasirenkamąjį.

Pats V. Radžvilas įsitikinęs, kad toks sprendimas ne kas kita, o jau beveik penkerius metus trunkantis bandymas susidoroti su juo dėl euroskeptiškų pažiūrų.

Šių metų  pavasarį V. Radžvilas TSPMI pirmo kurso Europos studijų magistrams skaitė Europos idėjos istorijos kursą. Profesoriaus paskaitos ne visiems patiko. Devyni iš dešimties paskaitas lankiusių studentų  gegužę pasiskundė TSPMI vadovui Ramūnui Vilpišauskui dėl V. Radžvilo dėstomo dalyko „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ ir paprašė, kad jis būtų pakeistas iš privalomojo į pasirenkamąjį. Instituto vadovybė patenkino studentų prašymą.

Bandymus susidoroti jaučia nuo 2012 m.

„Viskas prasidėjo gal 2012 m., kai mane pradėjo pulti karštas Europos Sąjungos (ES) šalininkas, instituto dėstytojas Klaudijus Maniokas (buvęs vyriausiojo Lietuvos derybininko dėl stojimo į ES pavaduotojas – LRT.lt). Tada mane užstojo šviesios atminties filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas“, – LRT.lt tvirtino V. Radžvilas.

– Kas galėjo lemti jūsų įtariamą puolimą?

– Viskas labai paprasta: kai iš TSPMI vadovo posto pasitraukė vienas jo kūrėjų profesorius Raimundas Lopata, institutą užtvindė nekvalifikuoti, nieko bendro su politikos mokslais neturintys leftistai. Jų ir mano paskaitos skiriasi kaip diena ir naktis. Susidarė tam tikra grupelė, kuri bet kokia kaina nori mane išstumti iš instituto.

Institutą užtvindė nekvalifikuoti, nieko bendro su politikos mokslais neturintys leftistai. Jų ir mano paskaitos skiriasi kaip diena ir naktis. Susidarė tam tikra grupelė, kuri bet kokia kaina nori mane išstumti iš instituto.

– Kodėl skundas prieš jus atsirado šių metų gegužę, kai mokslo metai dar nebuvo pasibaigę?

– Jau kelerius metus skaitau paskaitų kursą „Europos idėjos istorija“. Paskaitas studentai lanko noriai, ateina net iš kitų fakultetų, kartais net iš kitų aukštųjų mokyklų. Šiemet, jau po to, kai studentai išlaikė pas mane egzaminus, panelė Ieva Galkytė išsiuntinėjo laišką, esą mano paskaitos – ne visiems priimtinos ir jų reikia jų atsisakyti. Kokie motyvai – neaišku. Neva siekiama apsaugoti ir įspėti kitus studentus. Kai paprašiau atsakyti į kelis mano klausimus, sulaukiau visiškų kliedesių. Nutariau juos paviešinti ir nebetylėti. Netrukus sužinojau, kad instituto vadovybė patenkino studentų prašymą mano paskaitų kursą iš privalomojo pakeisti į pasirenkamąjį.

– Čia ir įžvelgiat bandymus su jumis susidoroti?

– Kitais metais vyks dėstytojų atestacija. Jai turi įtakos ir studentų nuomonė. Kokia ji svarbi ir kaip ja galima pasinaudoti, iliustruoja profesorės Rasos Čepaitienės istorija. Kai su ja buvo bandoma susidoroti Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, viena priežasčių buvo tad, kad studentai esą nepatenkinti. Du ar trys studentai 2012 m. pareiškė nepasitenkinimą. Jai buvo suteiktas profesorės laipsnis, o kai reikėjo eliminuoti iš fakulteto, staigiai buvo prisiminti studentų skundai.

Panašus planas rezgamas ir prieš mane – „kažkoks neaiškus dėstytojas”.

– Užsiminėte ir apie tai, kad jumis nepatenkinti kažkurie politikai. Gal galėtumėte pasakyti, kas jie tokie?

– Skundą prieš mane parašiusi I. Galkytė dirba Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje. Už to stovi K. Manioko grupė, kuri jau dvidešimt metų įsisavina ES pinigus, gamindama šlamštą. Tarp jų yra ir užsienio reikalų viceministras Darius Skusevičius, kuris, kaip absoliučiai beviltiškas, buvo išmestas iš TSPMI doktorantūros. Jis – irgi klasikinis „įsisavintojas“. Beje, kai D. Skusevičius  buvo metamas iš doktorantūros, aš buvau už tai, nors kai kas dar bandė jį gelbėti.

– Kokie jūsų planai? Liksite dėstyti institute?

– Taip, nors institutas dėl kai kurių dėstomų dalykų jau tampa pavojingas. Pavyzdžiui, tokia fantastinė programa „Politika ir medijos“  buvo sukurta specialiai Natalijai Arlauskaitei, kuri disertaciją apsigynusi iš Sergejaus Jesenino poezijos.

Kiek žinau, jos dėl nekompetencijos VU Filologijos fakultetas nepriėmė į darbą. Bet stebuklingu būdu ji atsidūrė TSPMI ir net tapo profesore. Studentai ja skundėsi kelerius metus, tačiau ji – nepajudinama. Instituto vadovas Ramūnas Vilpišauskas, mano galva – bevalis, nors mano atžvilgiu stengiasi išlikti korektiškas ir neutralus. Jam vis dėlto gėda, nes dar turi sąžinės, bet įklimpo, leisdamas kai kam žaisti tokius žaidimus.

Nenorėčiau savęs sureikšminti, bet be mano paskaitų tas institutas liktų proftechninės mokyklos lygio aukštąja partine mokykla, kuri išleidžia tokius pat šaunuolius, kurie išeidavo iš mokslinio komunizmo ar komunistų partijos istorijos katedrų.

Stojo ginti žinomas politikas

„Su nuostaba perskaičiau informaciją apie tai, kad Jūsų instituto profesorius V. Radžvilas yra baudžiamas ne už blogą darbą, bet už savo skleidžiamas idėjas, kurios ne visiems patinka. Tai man primena sovietinius laikus, kad iš profesūros buvo reikalaujama nenukrypti nuo marksizmo-leninizmo standartų. Nesitikėjau, kad tokia praktika bus taikoma moderniame Jūsų institute. Turiu viltį, kad tai daroma Jums už nugaros. Todėl prašyčiau Jūsų imtis visų priemonių, kad profesorių dėstomos mintys netaptų patinka-nepatinka politikos objektu. Nenorėčiau, kad Jūsų vadovaujamas institutas taptų sovietinio instituto analogu“, – gindamas V. Radžvilą parašė R. Vilpišauskui Kovo 11-osios Akto signataras, socialdemokratų partijos patriarchas Aloyzas Sakalas.

„Suprantu, kad kartais žmonės taip įsijaučia į idėjines kovas, kad suasmenina jas ar imasi referencijų į praeitį ar kitus nesusijusius su svarstomais klausimais dalykus. Tokių atvejų esu matęs ir JAV bei kitų šalių universitetuose, tik referuojama tada ne į sovietinę praeitį, o į rasizmą, kolonializmą ar perdėtą politinį korektiškumą, priklausomai nuo šalies praeities, konteksto ir konkrečių žmonių“, – savo atsakyme A. Sakalui aiškino TSPMI vadovas.

Bet, pasak R. Vilpišausko, jei vertintume ne retorines priemones, o faktus, tai instituto sprendimas dėl V. Radžvilo dėstomo paskaitų kurso – įprastas studijų kokybės valdymo sprendimas, reaguojant į studentų vertinimus.

TSPMI vadovas priminė, kas šis kursas praėjusiais mokslo metais iš pasirenkamo buvo padarytas privalomu Europos studijų magistro programos studentams: „Pasibaigus semestrui daugelis jų kreipėsi dėl kurso kokybės. Tas kreipimasis buvo apsvarstytas studijų programos komitete dalyvaujant ir studentų atstovei, ir dėstytojui. Įvertinus išsakytus argumentus, buvo nuspręsta kursą iš privalomo vėl padaryti pasirenkamu. Beje, nemanau, kad galimybė šį kursą siūlyti visų institute esančių šešių magistro programų studentams vietoje jo privalomo dėstymo vienos programos studentams mažina kurso prieinamumą.“

R. Vilpišauskas tvirtino, kad institute įprasta reguliariai vertinti visus dėstomus kursus ir, atsižvelgiant į studentų vertinimus, prašyti dėstytojų sureaguoti į juos: „Šia prasme nėra privilegijuotų kursų ar „neliečiamųjų“, visiems taikomi tie patys kriterijai. Tai praktika, perimta iš geriausiai pasaulyje vertinamų Vakarų universitetų. O svarbiausias faktas – akademinė laisvė kartu su pagarbos kitiems ir atsakomybės principais nėra vien formalūs dalykai, surašyti instituto strateginiame plane.“

Vienas TSPMI kūrėjų ir buvęs jo vadovas R. Lopata prisipažino, kad konflikto dėl V. Radžvilo paskaitų detalių nežinąs, todėl jo vertinti iš esmės negalįs: „Tik pats faktas jau – negražus. Mano laikais panašių dalykų nebuvo, nors, kai buvo pakviestas padėstyti velionis prezidentas Algirdas Brazauskas, iš konservatorių pusės buvo reiškiamas nepasitenkinimas. Gal dabar kažkieno ausys kyšo?“

Paklaustas, ar jo instituto valdymo laikais buvo dėstytojų euroskeptikų, R. Lopata šyptelėjo: „Dėstytojų gal ir nebuvo, bet studentų – pilna. Vienas jų lyderių – mano doktorantas, dabartinis Seimo narys konservatorius Laurynas Kasčiūnas. Dabartinio konflikto dėl V. Radžvilo paskaitų esmė – kad painiojamas euroskepticizmas su eurokritika. Mano galva, šiais laikais dėstytojų turėtų būti įvairių. Ir tai būtų instituto stiprybė.“

Profesorių gina ir buvę jo studentai

„Mes, buvę ir esami TSPMI studentai, lankę Europos idėjos kursą bei sunerimę dėl šį kursą diskredituoti galinčių studentų prašymų, teigiame, kad prof. dr. V. Radžvilo dėstomas dalykas „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ yra moksliškas, dėstomas kompetentingai ir būtinas Europos studijų magistro studijoms dėl šių priežasčių: filosofijos istorija yra reikalinga suprasti dabartinę Europą ir ES, jas formavusias idėjas, o „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ yra iš esmės vienintelis filosofinis kursas Europos studijų magistro programoje. Įvardintos temos yra plačios, kadangi apima filosofinius, kultūrinius, politinius ir ekonominius aspektus, kurie visi yra būtini, norint suprasti, kodėl pasiekta būtent tokia ES būklė. Dėstytojo „euroskeptiškos pažiūros” netrukdo su juo diskutuoti, klausti ar jam nepritarti, jei tai yra daroma argumentuotai.“ Tokį kreipimąsi į TSPMI vadovą R. Vilpišauską pasirašė 22 buvę V. Radžvilo studentai.

K. Maniokas: kažkas negerai tam žmogui

Bendraudamas su LRT.lt ketvirtadienį, K. Maniokas tvirtino dėl nieko nepuoląs V. Radžvilo: „Varge, varge. Dėl nieko nepuolu. Kažkas negerai tam žmogui. Tikrai neturiu laiko jokiais puolimais užsiimti. Vienintelis dalykas, ką esu padaręs (prieš V. Radžvilą – LRT.lt), tai – kad gal prieš trejus metus buvau parašęs žinutę apie euroskeptiškumą Lietuvoje“.

„Pastaruoju metu pasirodė keli rašiniai, kurie kritiškai vertina ES, Lietuvą joje ir visą Europos integraciją. Ypač kritiškas VU TSPMI Europos studijų (sic!) katedros vedėjas V. Radžvilas, kuris savo rašiniuose ES faktiškai prilygina blogio imperijai“, – 2012 m. rašė K. Maniokas.

Tame pačiame savo komentare jis teigė, kad jo kolega V. Radžvilas įžvelgia eurokratų sąmokslą europeizacijos būdu suniveliuoti visas Europos tautas ir žmones bei sukurti žmogų be savybių: „Ir visa ES iš tiesų tai tiesiog matrica, kur po iliuzija slepiasi puvėsiai. O europeizacijos studijos – tai tas pats, kaip mokslinis komunizmas. Galima būtų palikti šitas paranojas ramybėje, nes jokių pasiūlymų, ką daryti, nėra. Praėjo jau aštuoneri narystės ES metai ir daugelis tą ES pamatė ir pačiupinėjo. Bet pamfletų kiekis didėja ir leitmotyvai – ypač apie tai, kaip ir kiek panašios ES ir Sovietų Sąjunga – pradeda įkyriai kartotis. Juolab kad šitie rašiniai karikatūrizuoja akademinę ir politinę europeizacijos prasmę ir klaidingai parodo pagrindines takoskyras Europos integracijoje ir Lietuvos Europos politikoje.“