Dideli savo darbais ir savo širdimi. Pačiame miesto pakraštyje, už Žaliųjų ežerų gyvenantis A.Valinskas džiaugiasi, jog dažnai jį aplenkia miesto tirštuma ir gyvenimo tempas. "Jei galiu, stengiuosi niekada nelįsti į patį miestą", – "Vilniaus dienai" sakė A.Valinskas.

– Arūnai, kur Vilniuje jums labai gerai?

– Namuose.

– O kur yra labai blogai?

– Yra toks procesas – kamščiai. Jei jie būna dideli, tada tu jauti, kaip gatvė virsta pykčio, nevilties ir keiksmų upe. Nemalonus reikalas.

Šiaip viskas priklauso nuo žmonių, su kuriais tu esi. Tada tau gera būti ir kavinėje, ir restorane, ir teatre. Man pačiam daugiausia laiko tenka praleisti TV studijose ir teatruose. Nori ar ne, tampi tos vietos dalimi ir savaime ji tampa miela, maloni.

– Kiek laiko teko ilgiausiai stovėti spūstyje?

– Gal apie pusantros valandos. Ir tai nepadėjo – reikėjo apsisukti, nes vežiau Ingą į oro uostą. Tad apsisukau ir į oro uostą važiavau per Vievį.

– Tačiau ar automobilių spūstys yra problema, ar tiesiog didmiesčio gyvenimo dalis?

– Ne. Vilniui žodis "didmiestis" šiek tiek per didelis. Tai normalus paprastas miestas, kuris turi nesutvarkytą infrastruktūrą. Kas iš to, kad platina kai kuriuos kelius, kas iš to, kad prie "pedagoginio" žiedo suveda praplatintus kelius, kai per tiltą pervažiavimas yra tik dviem juostomis? Kai kas daroma nepamatuotai, ir ne visai reikalingi dalykai. Štai čia yra esmė.

Miestai planuojami mažiausiai 50 metų į priekį. O mes juos planuojame tarpais tarp rinkimų. Matuojame kadencijomis.

Užuot iš karto priėmus ir įgyvendinus strateginius sprendimus, užsiimama reklaminiais triukais. Geriausias pavyzdys, kas vyksta Vilniuje – nacionalinio stadiono statybos.

Miestai planuojami mažiausiai 50 metų į priekį. O mes juos planuojame tarpais tarp rinkimų. Matuojame kadencijomis.

– Kokia jūsų nuomonė apie "G tašką"?

– Apie reklamą? Nes, žinote, čia skirtingi dalykai: G taškas ir reklama. Apie G tašką aš turiu teigiamą nuomonę, nes šioje vietoje kiekvienas vyras pasijaučia Kolumbu, vis ieškančiu savo Amerikos ir nežinančiu, ar jau ją atrado.

O kalbant apie reklamą, aš nemačiau joje nieko bloga. Tik man buvo labai keista ir labai įdomu stebėti visą kilusį triukšmelį ir pasisakymus "už" ir "prieš". Reklama kažkam patiko, kažkam – ne, ir nenoriu revizuoti visų teisės turėti savo nuomonę. Bet daugiausia juoko sukėlė ne reklama, o įvairių žmonių įvairūs argumentai.

Jei kažkas pasaulyje sužino apie mūsų sostinę daugiau – aš nematau jokios problemos. Aišku, nesmagu, jei tai būtų iš neigiamos pusės, pavyzdžiui, nukristų lėktuvas.

– Ar daug Vilnius prarado, kad Kaunas pasistatė Vytį?

– Aš manau, kad Vilnius neprarado tiek, kiek atrado Kaunas. Labai džiaugiuosi. Aš pats prie tos iniciatyvos – kad Vytis būtų Kaune – pakankamai prisidėjau. Čia kaip su G tašku – kartais atrodo, kad vilniečiams daug svarbiau ne tai, kad kažkas daroma, o ginčijimasis: daryti ar ne? Jeigu ne – tai kodėl, jei darytina – tai irgi kodėl? Čia yra didžiausia problema.

Žinoma, sprendimų priėmimas turi labai didelę politinę potekstę, nes juos reikia priimti turint daugumą taryboje, turint įtaką, pakankamai balsų. Bet, kaip rodo Kauno pavyzdys, kai nori padaryti, žinai, ką daryti, viską puikiai ir padarysi.

– Ar jau esate apsisprendęs, už ką balsuosite ateinančiuose tiesioginiuose mero rinkimuose?

– Už ką nebalsuosiu – jau apsisprendžiau. Kol kas dar žinomi ne visi kandidatai, tad nežinau, kas bus. Bet tikrai nebalsuosiu už tą, kuris, mano akimis, neturi jokių šansų – tai yra dabartinis meras.

Atvirai kalbant, jis primena miegančiosios gražuolės personažą – vis laukia, kada ateis princas, pabučiuos ir leis ką nors daryti. Bet jis ir yra pagrindinis darytojas, jis turi daryti. O viso to nevyksta.

– Jei turėtumėte svečių, kurie nebuvę Vilniuje, kur juos nusivestumėte?

– Net nežinau. Ko gero, būsiu banalus. Į senamiestį. Jis yra unikalus. Tikrai nesitempčiau į Gedimino bokštą. Sutinku, kad mes didžiuojamės tuo, ką turime. Bet kai atvyksta žmonės iš Vokietijos ar Prancūzijos, arba iš to paties Kipro, juos tempti į bokštą žinant, kokias pilis ir rūmus jie turi ir mato?

Dar kai dirbau Seime, atvyko delegacija iš Norvegijos. Jiems rodė ne tik Vilnių, tačiau važiavo ir į kitas Lietuvos vietas. Nuvežė prie Puntuko. Sako: štai, čia vienas didžiausių mūsų akmenų. Susižvalgė norvegai. Ir ką? Vežti norvegus, gyvenančius uolų krašte, prie Puntuko? Tada ekskursijos organizatoriai suprato, kad šiek tiek prašovė ir išvežė juos atgal. Tad kažkas panašaus ir su Gedimino pilimi.

Aš pats, ko gero, nusivesčiau į gerą mūsų operą ar baletą. Tuo tikrai galime pasidžiaugti.

– Kalbant apie kultūrą, jūsų nuomone, kas vertingo, svarbaus, kuriančio liko Vilniui po 2009-ųjų – Europos kultūros sostinės metų? Ši tema – dabar ir vėl įdomi, mat šį titulą gavo Kaunas ir 2022 m. ruošiasi tapti Europos kultūros sostine.

– Jei klausiate, tai ir atsakote. Jei būtų kažkas likę – jūs žinotumėte. Tai buvo daugybė įvairiausių projektų, nemaža dalis jų tam, kad po kultūros skraiste būtų įsisavinti pinigai. Ne investuoti, bet įsisavinti. Tai yra du skirtingi dalykai.

– Patys vilniečiai mėgsta sakyti frazę apie gyvenimą "Vilniaus burbule", o viešojoje erdvėje Vilnius taip pavadinamas kaip atskira Lietuva.

– Aš pasakyčiau, kad bent jau man pasisekė gyventi ties to burbulo riba – Vilniuje, bet ne pačiame mieste. Nors turime ir butus Senamiestyje, teko ten ir dirbti. Bet tai nėra tik Vilniaus burbulas. Aš jį pavadinčiau didžiųjų miestų burbulu: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, iš dalies – Šiaulių. Yra atskirtis. Deja, bet ją galima tik konstatuoti. Galbūt tai yra didžiųjų miestų naudai, bet nenaudai visos kitos Lietuvos.

Man yra tekę sutikti daug šviesių ir gražių žmonių, kurie gyvena ne didžiuosiuose miestuose, bet kurie susikūrę nuostabų ir puikų gyvenimą už jų. Mums reikia tik pavydėti. Beje, dauguma jų yra buvę didžiųjų miestų gyventojai.

Tokie pavyzdžiai rodo, kad gyvenimą kuria ne miestas. Kas yra miestas? Miestas yra tuščias. Tai – mechaniškai sudėliotų betoninių ir metalinių kubelių vieta. Žmonės daro miestą. Didmiesčiu gali tapti tik didžių žmonių miestas. Ne jų skaičius.