Prieš trejus metus Gediminas Almantas tikriausiai net nesvajojo, kad jam atiteks Vilniaus oro uosto vadovo postas. 2010 m. bendraudamas su portalu delfi.lt, tuo metu Danijoje gyvenantis teisininkas pripažino, kad netiki tėvynės ateitimi, yra nusivylęs visuomene, o savo talentą bandys realizuoti užsienyje.

Į Lietuvą grįžau dėl dviejų pagrindinių dalykų – nelaimingos meilės, kuri tapo laiminga, ir dėl idėjos. Jei paklaustumėte, ar turėjau ką palikti Kopenhagoje, tai tikrai turėjau – Kopenhagoje gyvena mano mylima moteris, kurią dėl vieno nuotykio galiu vadinti „žmona“. Baisiai ją myliu ir norėčiau būti kartu su ja. Bet ši meilė turi dar ir konkurentą – nelaimingai esu įsimylėjęs Lietuvą ir, nors ji vis atstumia, bandau ją prisijaukinti. Su šiuo paradoksu susiduria tikrai dauguma išvažiavusių lietuvių, vadinkime juos romantiškai – išeiviais.

Meilė aviacijai yra antras konkurentas. Tikrai negrįžau į Lietuvą vedamas finansinių interesų ar „šilto valstybinio posto“, kaip kažkas būtų linkęs manyti. Kopenhagoje turėjau labai įdomų darbą aviacijos srityje su mažai streso, o Vilniuje tenka dirbti už du, o gal net tris pagal skandinavų matus. Galėčiau ir palyginti – doktorantūros stipendija Danijoje yra daugiau nei du kartus didesnė nei oro uosto vadovo atlyginimas Lietuvoje.

- Į Lietuvą sugrįžote visai neseniai, bet gal jau turite pastebėjimų, kaip pasikeitusi Lietuva per kelerius metus?

- Iš tiesų, būtų sunku pasakyti. Lietuvoje esu dar per trumpai. Labai norėčiau tikėti, kad visuomenė tapo labiau tolerantiška, atvira, pakanti ir draugiška. Tikiuosi, kad žmonės išmoko gyventi, dirbti ir siekti savo interesų be pavydo, pagiežos ir vedini ne tik aklo savanaudiško tikslo. Bandau ieškoti šitų apraiškų socialiniuose reiškiniuose ir savo aplinkoje.

- Ankstesniame interviu teigėte, kad Lietuvoje turėjote labai mažai bendraminčių, kurie nesivadovauja vien primityvia vartotojiška filosofija. Tačiau būtent šia yda yra „kaltinami“ Vakarų Europos, Š. Amerikos gyventojai. Ar vis dar pritariate, kad Lietuvoje mažai principingų, šviesių, egoistų, norinčių tik pasipelnyti žmonių?

- Principingų ir šviesių žmonių Lietuvoje netrūksta, o ypatingai kūrybingų. Klausimas yra daugumos dominavimas ir pagarba mažumai arba bent jau jos pripažinimas.

Lietuvos visuomenė linkusi smerkti ir teisti, netgi tikslingai kenkti, liaudiškai sakant „išėsti”, kaip rodo įvairūs įvykiai.

Brandžiose Vakarų kultūrose ribotumas ar vartotojiškumas dera su tolerancija ir teise rinktis plačiąja prasme – savo gyvenimo būdą, aplinką, pažiūras, gyvenimo tempą ir intensyvumą, turint galimybę gyventi oriai ir laikytis savo etikos ir moralės principų.

- Esate sakęs, kad Jums kliūva tautiečių mentalitetas, nepagarba kitiems, profesionalumo stoka daugelyje sričių. Tačiau Jūs pats esate lietuvis. Kas Jums išugdė kitokį požiūrį į pasaulį?

- Kaip ir daugelį iš mūsų, mane auklėjo mama ir tėtis. Kokį išauklėjo, išaugino – toks ir tapau. Čia jų receptas – ne mano. Jaunystėje vadovavausi ideologija, kad žmogus yra molio gabalas – ką iš savęs nulipdysi, toks rezultatas ir bus. Su laiku minkštas molis taps puodyne su savo forma ir paskirtimi, kuri senatvėje sudūlės ir pavirs dulkėmis ar šukėmis.

- Jei nebūtumėte laimėjęs konkurso dėl Vilniaus oro uosto generalinio direktoriaus pareigų, ar būtumėte grįžęs į Lietuvą? Ką veiktumėte šiuo metu?

- Grįžęs nebūčiau. Jei nebūtų idėjos, komandos, kuri manimi pasitiki ir kuria aš pats besąlygiškai tikiu, nebūtų ko ir grįžti – per daug ir taip turėjau palikti Kopenhagoje.

Reikia pripažinti, kad kuo ilgiau gyveni užsienyje, tuo sunkiau yra adaptuotis grįžus į Lietuvą. Čia tenka reintegruotis, nes aplinka Lietuvoje keičiasi daug greičiau nei sulėtėjusiose Vakarų visuomenėse.

Vis tiek kažkurią vietą norisi laikyti savo namais, tad tiek grįžtant, tiek išvažiuojant tenka viską palikti ir kurti iš naujo – tai sunkus ir daug pastangų reikalaujantis procesas.

- Esate pakankamai jaunas (33 m), tačiau Jūsų karjera įspūdinga: dirbote teisininku Ciuriche, vadovavote Šveicarijos-Baltijos šalių prekybos rūmams Lietuvoje, įgijote patirties Kopenhagos oro uoste. Kaip Jums pavyko visa tai pasiekti?

- Aplinkui - begalės pavyzdžių, žmonių, savo srities guru su solidžia tarptautine profesine patirtimi ir aukšta kvalifikacija, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių grįžo į Lietuvą.

Galiu įvardyti Šaruną Keserauską, Konkurencijos Tarybos pirmininką, ar Marių Jurgilą, naujai paskirtą Lietuvos banko valdybos narį. Tai tik keli pavyzdžiai iš tikrai daugelio lietuvių, kuriais visi galime didžiuotis.

- Daug laiko praleidote Šveicarijoje ir Danijoje. Ko mes, lietuviai, galime pasimokyti iš šių tautų?

- Šia tema būtų galima atskirą mokslinį darbą rašyti. Man teko gyvent skirtingose valstybėse su labai įvairia tautine sudėtimi, istorija ir mentalitetu.

Visur galima pasimokyti kelių dalykų – tolerancijos, pagarbos, draugiškumo arba kitaip – gebėjimo veikti grupėje ir grupėje siekti savo tikslų.

Filme „Nuostabus protas” yra puikus epizodas, atvaizduojantis Johno Nasho kritiką Adamo Smitho ekonomikos teorijai - aš esu šios kritikos šalininkas.

- Žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo politikų, verslo atstovų raginimų emigrantams grįžti į Lietuvą. Kaip manote, kokiais būdais būtų galima juos pritraukti grįžti į Lietuvą? Kaip juos čia išlaikyti?

- Dauguma žmonių, ypač jaunų, grįžtų ir grįžta ir be raginimų. Klausimas kyla, kaip juos pasitinka Lietuva ir ką jie čia randa sugrįžę.

Vien vedamas patriotinių idealistinių siekių laimingas būsi tik kurį laiką, kol „nusės akumuliatorius”. Šiandien žmonės, plačių pažiūrų ir išsilavinę, turi beveik neribotas galimybes pasirinkti, kur jie nori gyventi pasaulyje ir ką veikti.

Klausimas - kodėl jie turėtų likti Lietuvoje ar čia grįžti? Pasirinkimas gali būti velniškai sunkus. Kiekvienas turi savo asmeninius motyvus dabartinėje individualistinėje visuomenėje ir grupės arba bandos elgesio fenomeno neverta tikėtis ir už jį agituoti šios dilemos kontekste.

- Kas turėtų nutikti, kad vėl paliktumėte Lietuvą? Kur keliautumėte?

- Jei kažkas paprašys išvykti, o tai, kaip žinia, nutinka, - tai ir išvyksiu. Manau, kad tai tikrai gali atsitikti dėl asmeninių priežasčių. O jei pajusiu, kad nesugebu pateisinti lūkesčių ir įgyvendinti idėjos, dėl kurios grįžau, tai tikrai nesilaikysiu įsikibęs posto. Pasaulis platus, kaip niekada, ir mes kiekvienas ieškome savo vietos jame.