– Kur šį kartą lankėtės?
– Grįžau iš tolimiausio taško – Iziumo, Charkivo, Kyjivo, Borodiankos, Lvivo apskrities. Tai pastaroji – 39 kelionė su mano komanda.
– Kyjive lankėtės per raketų apšaudymą.
– Pastarasis pirmadienis buvo įspūdingas, kad buvo galima savo akimis pamatyti, kas vyksta Kyjive šiomis dienomis. Rusai įžūliai pradėjo pulti sostinę, ko nedarė jau kurį laiką. Man teko turėti dalykinį susitikimą pačiame Kyjivo centre ir jo metu, kai gėrėme kavą ir valgėme kruasaną, išgirdau šešis smūgius.
– Kokia buvo reakcija?
– Psichologiškai reikia nusiteikti ir suprasti, kad tai pavojus ir jis labai arti.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– Kokia situacija miestuose, kurie pusmetį buvo okupuoti ir dabar išlaisvinti?
– Kaip mes gyventume šešis mėnesius, kai neturime absoliučiai jokios informacijos, kas vyksta už kelių kilometrų? Dingsta kaimynai, tik išlaisvinus sužinoma apie šalimais kapines, kuriose suguldyta keli šimtai žmonių. Iziume privažiavus prie žmonių jie iš karto rodo pasą. Jie visiškai išdresiruoti žmonės, nes per pusmetį rusai pripudrino smegenis ir nežino kuo tikėti, pasitikėti.
– Koks jausmas pamatyti Iziumo masines kapavietes?
– Slogus. Kai einame per Vėlines ar šiaip į kapines, einame į tvarkingas, o kai nueini ir matai kelis šimtus atkastų duobių, karstų, audeklų, batų, supranti, kad visa tai, ką mokeisi mokykloje ir universitete, yra čia – šalia.
– Ką sakė Iziumo žurnalistė, ką reiškia tiek laiko išbūti okupacijoje?
– Teko pakalbinti žurnalistę, kuri buvo šešis mėnesius okupuota rusų. Kaip ji pati sakė, tai žiauriausias dalykas, kurio nepamatysi, nepatirsi, visiems palinkėjo to nepajusti. Tai didelė duobė psichologiškai, didelė trauma.
– Sakėte, kiek karas truks, tiek važiuosite į Ukrainą.
– Darbo diena netrunka 8 valandas, ji trunka 12, 18, kartais ir 24 valandas. Turėdamas kelis verslus supranti, kad turi daugiau dirbti, kad galėtum padėti žmonėms. Gaila, ne visi supranta, kodėl taip daroma. Kai nuvažiuoji ten, supranti ir nėra diskusijos. Stengiuosi, kad savanoriai kartais keistųsi ir kuo daugiau žmonių pamatytų vietas.
– Ką pasakytumėte žmogui, kuris teigia, kad jau pavargo nuo karo, kiek galėjo prisidėjo ir dabar viskas.
– Siūlau važiuoti su manimi ir tą patį pasakyti tiems žmonėms, kuriuos po šešių mėnesių pamatai be finansų, elektros, vandentiekio... Pasakyk jam, kad pavargai.
