Sprendimas priimtas remiantis sėkminga užsienio šalių patirtimi mažinant automobilių srautus miestų centruose.

Nuo šiol Vilniuje keičiama automobilių statymo vietų įrengimo tvarka naujų būstų statytojams – ji nustatys tiek maksimalų, tiek minimalų automobilių stovėjimo vietų skaičių prie naujai statomų, rekonstruojamų ar remontuojamų objektų, taip pat keičiant statinio paskirtį.

Patvirtintos 4 zonos, kuriose nustatyti koeficientai – kiek mažiausiai ar daugiausiai automobilių parkavimo vietų turės įrengti objekto statytojas. Pavyzdžiui, sostinės Senamiesčio 1-ojoje zonoje patvirtintas 0,25 minimalus ir 0,5 maksimalus koeficientas, t.y. čia statomam 100 kv. m. biurui ar  keturiems butams statytojas privalės įrengti mažiausiai vieną parkavimo vietą, o daugiausiai – dvi vietas. Vilniaus miegamuosiuose rajonuose tokios lubos nenustatytos – čia bus galima įrengti maksimalų parkavimo vietų skaičių, o statytojas vietą automobiliui privalės užtikrinti kiekvienam butui ar biuro patalpai.

Naujoje tvarkoje numatyta, kad miesto centrinėje dalyje statomiems gyvenamosios paskirties pastatams statytojai galės įrengti maksimaliai vieną automobilių stovėjimo vietą vienam butui, jeigu ta vieta įrengta požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje.

Pavyzdžiui, Ciūrichas automobilių stovėjimo vietų centre nedidina nuo 1990-ųjų, todėl miesto erdvės atviros pėstiesiems, centras neapstatytas automobiliais.

Iki šiol Senamiestyje statomiems dviem butams reikėjo įrengti vieną parkavimo vietą, 25 kv. metrams biurų – taip pat vieną automobilio stovėjimo vietą.

„Automobilių skaičius Vilniuje kasmet auga – nuo 2010 iki 2016 m. jis išaugo 11 proc. Didelę miesto centrinės dalies teritoriją sudaro automobilių stovėjimo erdvės, nepaliekant erdvės pėstiesiems, dviratininkams, nors miesto centrinė dalis turi būti skirta būtent jiems. Sprendimas mažinti automobilių statymo vietų skaičių centre paskatins visuomenę naudotis viešuoju transportu, dalijimosi paslaugos automobiliais, dviračiais ar keliauti pėsčiomis, o būstų statytojai prisidės prie geresnės tokios infrastruktūros mieste kūrimo“, – sako Vilniaus Miesto plėtros departamento direktorius Mindaugas Pakalnis.

Su padidėjusiais srautais miesto senamiesčiuose susidūrę kiti Europos miestai pasirengė automobilių stovėjimo valdymo politikas, kurios nustato griežtas automobilių stovėjimo sąlygas mieste bei naujų vietų atsiradimo galimybes ateityje. Taip ne tik valdomas automobilių srautas, bet ir mažinama visuomenės priklausomybė nuo asmeninio automobilio bei skatinama naudotis alternatyviais keliavimo būdais.

Pavyzdžiui, Ciūrichas automobilių stovėjimo vietų centre nedidina nuo 1990-ųjų, todėl miesto erdvės atviros pėstiesiems, centras neapstatytas automobiliais. Štutgarte pradėjus taikyti automobilių stovėjimo gatvėje valdymo planą srautai į teritoriją sumažėjo 20 proc. Edinburge sėkmingas stovėjimo vietų skaičių ribojimas paskatino viešojo transporto naudojimą, kuris nuo 2000 iki 2006 m. išaugo net 25 proc. Užsienio šalių pavyzdžiai rodo, kad pradėjus taikyti tokią stovėjimo vietų kontrolę, kelionių skaičius asmeniniais automobiliais gerokai sumažėjo ir gyventojai pradėjo rinktis alternatyvius keliavimo būdus – viešuoju transportu, pėsčiomis ar dviračiu.

Nauja tvarka nustato ir minimalų automobilių parkavimo vietų įrengimo skaičių – nuo centro nutolusiuose rajonuose statytojas privalės įrengti mažiausiai vieną vietą automobiliui vienam būstui ar biuro patalpai, o jų neįrengę – mokėti kompensacijas. Privačių statytojų sumokėta kompensacija už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas bus naudojama susisiekimo infrastruktūrai plėtoti – pėsčiųjų ir dviračių takams įrengti, elektromobilių pakrovimo stotelėms, viešoms automobilių stovėjimo aikštelėms, sistemai „Statyk ir važiuok“, viešojo transporto plėtrai ir gerinimui.