"Tarnyba savo jėgomis surinko duomenis apie laisvos valstybinės žemės plotus Vilniaus mieste ir parodė savivaldybei – štai, yra plotai, kuriuos būtų galima grąžinti žmonėms. Tada dalis tų plotų buvo skirti grąžinimui", – interviu "Vilniaus dienai" sakė Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) direktorius Laimonas Čiakas.

– Sostinėje žemės nuosavybė atkurta tik maždaug 58 proc. buvusių savininkų ir jų įpėdinių. Kodėl procesas Vilniuje šitoks vangus?

– Miestuose yra kitokia atkūrimo tvarka nei kaimiškuose rajonuose, kur mūsų tarnyba valdo visą procesą. Miestuose esame priklausomi nuo savivaldybių: sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo NŽT gali priimti tik gavusi iš savivaldybių administracijų žemės sklypų detaliuosius planus ir žemės sklypų kadastro duomenų bylas. Kol tokių neturime, negalime formuoti atkūrimui žemės sklypų. O savivaldybės gana dažnai sako, kad nėra laisvos žemės, arba ji reikalinga miesto reikmėms.

Prieš daugiau nei metus tarnyba savo jėgomis surinko duomenis apie laisvos valstybinės žemės plotus Vilniaus mieste ir parodė savivaldybei – štai, yra plotai, kuriuos būtų galima grąžinti žmonėms. Tada dalis tų plotų buvo skirti grąžinimui ir juose pradėti projektuoti žemės sklypai. Pernai Vilniaus miesto savivaldybės administracija nuosavybės teisėms atkurti perdavė 472 naujus žemės sklypus, bet apie 280 iš jų perduoti tik lapkričio–gruodžio mėnesiais, o tarnyba turi laikytis visų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų. Tai nėra tik mechaninis darbas – susiduriame su gyvais žmonėmis.

Šiuo metu sklypai atkūrimui baigiami formuoti, Vilniaus skyrius sudarė sąrašą ir 552 asmenys balandį pagal eilę bus kviečiami juos pasirinkti. Bet to nepakanka, nes eilėje dar laukia 2 920 piliečių, turėjusių žemę Vilniuje, ir 32 asmenys, kurių turėta žemė buvo Grigiškėse. Tai sudaro beveik pusę Lietuvos miestų gyventojų, dar neatgavusių savo ar artimųjų turėto turto. Nenorėčiau sėti nerimo, kad Vilniuje iki metų pabaigos gali nepavykti atkurti žemės nuosavybės visiems savininkams, bet jo yra. Sklypų nėra tiek, kad atitiktų poreikį, be to, kyla didžiulis nepasitenkinimas dėl kiekvieno centimetro.

Laimonas Čiakas, NŽT nuotr.

– Sostinės savivaldybė pernai buvo iškėlusi idėją žemės savininkams atlyginti ne sklypais, o sumokėti už turėtą žemę rinkos kaina. Kodėl tai nepriimtina?

– Restitucija vyksta jau trečią dešimtmetį ir negalima pamiršti, kad daugybė žmonių, pasirinkę pinigines kompensacijas, jas gavo pagal vadinamąją nominalią žemės vertę. Teismai yra pasisakę, kad tai teisinga, nes valstybė kompensuoja pagal savo galimybes. Todėl dabar jau neišeina paskutiniesiems pretendentams kompensuoti rinkos kaina. Tai būtų žmonių kiršinimas – ką pasakytų tie, kuriems buvo sumokėta gerokai mažiau.

Kita vertus, net ir miestuose ta žemė kitados buvo plyni laukai, o dabar valstybė yra investavusi į infrastruktūrą, nutiesusi gatves, todėl būtų visiškai neadekvatu buvusiam savininkui kompensuoti šios dienos rinkos kaina.

Tai būtų žmonių kiršinimas – ką pasakytų tie, kuriems buvo sumokėta gerokai mažiau.

– Imkime konkrečią situaciją: piliečių sąrašus tvirtina NŽT, savivaldybė pateikia didelį sklypą, kurį tenka dalytis keletui savininkų. Kas su jais derasi?

– Tarnyba derasi. Vienam pretendentui galimos ribos nuo 4 iki 12 arų arba galima imti standartą 6–8 arų ir taip atkurti nuosavybę. Tada jie tampa bendraturčiais, gali pasitvirtinti naudojimosi sklypu tvarką, tarpusavyje derėtis, ką sklype daryti, kad jis atneštų naudą. Tai labai priklauso nuo savivaldybės bendrojo plano, kokia veikla galima toje teritorijoje.

– Jeigu siūloma žemė, pavyzdžiui, pramoninėje teritorijoje arba kur nors prie taboro, žmogus turbūt nelabai tokį sklypą griebs, nes gyvenamoji statyba ten negalima arba vieta nepatraukli?

– Galbūt toks sklypas patrauklus verslui ir galima jį pelningai parduoti, tiesa, tam reikia visų bendraturčių sutikimo. Yra nemažai atvejų, kai pakviesti pretendentai sklypų nepasirenka net po kelių kartų. Bet valstybė negali metų metus eikvoti savo resursų, rengdama sklypų planus ir organizuodama pretendentų susirinkimus, kurie neduoda rezultatų.

Tiesa, jie turi teisę rinktis, bet kažkada turi atsirasti ir to pasirinkimo riba. Kiek metų tai gali vykti? Pagaliau jau ir patys tarp savęs juokiamės, kad restitucija niekada nesibaigs. Jeigu kažkas neapsisprendžia per kelis dešimtmečius, turi būti valstybės sprendimas, priverčiantis žmones pagaliau tai baigti, nes vilkinimas trukdo ir kitiems valstybei svarbiems procesams, pavyzdžiui, miestuose pradėti valstybinės žemės pardavimą aukcionuose.

– Tai kaipgi paskatinti tuos, kurie vis neišsirenka ir laukia "auksinio" sklypo?

– Niekas to "auksinio" sklypo neištrauks, todėl patarčiau ilgai nelaukti, nes nuo šių metų pradžios įsigaliojo įstatymo pakeitimas, kad jeigu pilietis neatsako į kvietimą rinktis ar atvykęs nepasirenka nė vieno siūlomo sklypo, jam bus suskaičiuota kompensacija ir atlyginta pinigais. Aišku, ta suma gerokai skirsis nuo žemės rinkos kainos, taigi, jeigu pasiūlymas ir netenkina lūkesčių visais 100 proc., supraskite, kad gavę kažkokį sklypą ir paskui jį pardavę, turėsite daugiau naudos, negu nepasirinkę nieko ir sulaukę piniginės kompensacijos.

Kita vertus, miestuose natūraliai trūksta sklypų. Todėl Prezidentė pasirašė įstatymo pakeitimus, numatančius, kad už miestuose turėtą žemę piliečiams galima atlyginti mišku kaimo vietovėje. Pakeitimai įsigaliojo nuo šių metų vasario 1 d., o iki birželio 1 d. žmonės, dėl kurių žemės grąžinimo dar nepriimti sprendimai arba priimti, bet dar neįvykdyti, gali pakeisti savo valią ir pasirinkti už miestuose turėtą žemę lygiavertį atlyginimą mišku bet kuriame Lietuvos rajone.

– Vilniečiai gali prašyti miško ir kur nors Anykščių šilelyje?

– Rinktis galima iš nuosavybės grąžinimui rezervuotų miškų. Mūsų tarnybos interneto svetainėje galima rasti informaciją apie laisvos miško žemės plotus įvairiose kadastro vietovėse. Taip pat apie juos galima sužinoti tarnybos teritoriniuose skyriuose. Galvojama, kad tie siūlomi miškai nebūtų prasti, ne kokie šabakštynai, kad atgavęs nuosavybę žmogus turėtų galimybę rengti projektus tą mišką kirsti, parduoti medieną, gauti naudos, o paskui tą mišką atsodinti.

– Kodėl Lietuva, planavusi išlikusią nuosavybę žmonėms grąžinti iki 2004 m., nesugebėjo susitvarkyti, kaip, pavyzdžiui, Latvija ar Estija? Galbūt dėl to, kad mūsų kaimynai neleido "skraidyti" žemėms, miškams ir ežerams?

– Mano galva, tas žemių "skraidymas" ir buvo tas blogis, kuris sukūrė grandininę reakciją. Jeigu žemė "atskrieja" iš vienos vietos į kitą, kur nuosavybę turėjo, bet dar neatgavo kitas žmogus, tai tas, kuriam jo hektarų nebeliko, turi "skristi" kitur su dokumentais ir užimti natūra žemę, kuri galėjo dar kažkam trečiam priklausyti. Tas žemių ir miškų persikėlimas išbalansavo visą žemės grąžinimo procesą.

Chaosą kėlė ir nuolat keičiamos tvarkos – nuosavybės atkūrimą reglamentuojantys įstatymai buvo pakeisti daugiau nei 60 kartų. Įsivaizduokite, ką tai reiškia jų vykdytojams – vienam žmogui taikoma viena tvarka, o po pusmečio kitam tokioje pat situacijoje galioja jau kitokia įstatymo nuostata. Tai sukiršino žmones, nes valdininkai neretai nespėdavo sužiūrėti pasikeitimų ir darė klaidų, šitaip buvo sudarytos galimybės piktnaudžiauti, to irgi netrūko.

– Prieš 15 metų Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) nustatė, kad net 3 tūkst. žemės reformą vykdžiusių žemėtvarkininkų turi savo nuosavybėje po 3 ir daugiau žemės sklypų, kurių nepaveldėjo, o kažkaip kitaip įgijo. Ar dabar teoriškai įmanoma, kad valdininkas sakytų: "Jeigu nori greitai gauti žemės, pusė – man"?

– Dabar pasitikėjimas mūsų tarnyba išaugęs. Prie to prisidėjo ir žmonių sąmoningumo kėlimas, ir įsteigto Korupcijos prevencijos skyriaus darbas. Jo specialistai nagrinėja skundus, per Pasitikėjimo liniją gautus pranešimus, analizuoja visos tarnybos žemės darbų planą, vertina sritis, kur gali pasireikšti korupcija, siūlo darbų organizavimo patobulinimus, aktyviai dirba su teisėsaugos ir kitomis kontroliuojančiomis tarnybomis. Kasdien matau raštus tai prokuratūrai, tai STT su prašymais įvertinti ar pateikti informaciją. Tai tarnybos darbuotojų discipliną stiprinantis skyrius.

– Ar visi darbuotojai deklaruoja, kiek turi nuosavų žemės sklypų arba nuomojasi iš valstybės?

– Dauguma žemės administravimo procese dirbančių asmenų yra valstybės tarnautojai ir privalo deklaruoti tiek turtą, tiek pajamas. Personalo skyrius atidžiai stebi viešųjų ir privačių interesų deklaracijas, kad darbuotojai nurodytų visus medžiotojų būrelius, priklausymą įvairioms visuomeninėms organizacijoms ar asociacijoms. Galbūt tai ir padeda kelti pasitikėjimą NŽT kaip įstaiga, nes dirbame ne vien su nuosavybės teisių atkūrimu – jis sudaro apie 20 proc. tarnybos veiklos sąnaudų. Mes vykdome ir žemės naudojimo valstybinę kontrolę, tvarkome valstybinės žemės apskaitą, kas 3 metus atnaujiname visus ortografinius žemėlapius, kontroliuojame žemės įsigijimą, nuomą ir t. t. Šiemet norime įsidiegti vadinamąjį ISO antikorupcinį standartą – sutvarkyti visus tarnybos vykdomus procesus taip, kad jie vyktų maksimaliai užtikrinant skaidrumą. Aišku, tai nebūtų šimtaprocentinė garantija, apsauganti nuo vieno ar kito žmogaus nesąžiningumo, bet sistema turi padėti "išgaudyti" ir konkrečius nesąžiningo elgesio atvejus.